TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Džiaukitės, melskitės, dėkokite...

2014 12 13 6:00

Žmonės, mokantys mąstyti apie Dievą tik nustatytomis dienos valandomis, dvasiniame gyvenime niekada toli nenukeliaus (Th. Merton „Naujosios kontempliacijos sėklos“).

Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Ištirkite ir, kas gera, palaikykite. Susilaikykite nuo visokio blogio! (1Ts 5, 16–24).

Romos katalikų bažnyčia šį skaitinį artėjančiam trečiajam advento sekmadieniui pateikia kaip antrąjį iš trijų. Tai paties seniausio, į Naujojo Testamento kanoną įėjusio krikščionių rašto ištrauka. Pirmasis laiškas tesalonikiečiams parašytas maždaug apie 50-uosius metus. Tesalonikai - tai dabartinis Salonikų miestas Graikijoje. Pauliaus laikų Tesalonikų bažnyčia buvo labai gyvybinga. Galbūt todėl laiške apaštalas jai skiria visai nedaug kritikos.

„Džiaukitės“, „melskitės“, „dėkokite“... „Susilaikykite nuo visokio blogio“... Tai taiklūs adventiniai Pauliaus paraginimai mums. Puikus tekstas iliustruoti adventinei krikščionio laikysenai. Budrumo būsena visuomet yra vidinio gyvybingumo išraiška. Kai nebėra vidinio džiugesio, nėra kalbos apie jokią dinamiką. Belieka pelkė, kuri, pradėjusi rūgti, visiškai išnyksta. Tiesa, vidinio džiugesio nereikia tapatinti su lėkštu kikenimu, kvailų pokštų krėtimu, patosiniu plepumu. Čaižūs juokeliai gali būti tik vidinės netvarkos glaistas. Melas sau. Ir tragiškiausia, kai jis perauga į įprotį. Įprotį meluoti sau pačiam. Vidinis džiugesys kyla iš suvokimo, jog tavo sąžinė yra švari. Švari prieš Dievą, artimą, save patį. Čia yra prasmės gelmė. Atrodytų, kad prasmė yra tokia sudėtinga, neatrandama, nepasiekiama. Nėra ji tokia miglota, kaip ją bando nusakyti racionalus protas. O nesugebėdamas to padaryti, visiškai nusispjauna į prasmės paieškas.

Malda giliausia savo esme visuomet yra santykis. Šis santykis nebūtinai verbalizuotas. Malda - tai Dievo troškulys. Savo egzistencinio nepakankamumo pojūtis. Savojo ego nesureikšminimas. Maldingas nebūtinai yra tas, kuris Dievui periodiškai numeta keletą savo dienos akimirkų ir jaučiasi pasimeldęs. Yra malda be troškulio, o troškulys - be žodžių. Bažnyčios praktika niekada nesupriešino šių aspektų. Reikia to, neužmetant ano. Geriausia - abu kartu.

„Dėkokite“ - tai savo priklausomybės nuo transcendencijos pojūtis. Taip, suprantama, nepopuliaru jaustis skolingam, o juolab - nuo kažko priklausomam. Deja, ši nepopuliari situacija nepopulistiškai kalbančioje Bažnyčioje niekada nebus įteisinta kaip vienintelė pozityvi. Žinojimas, kad "žmogus planuoja, o Dievas - koreguoja“ (taip pastebėjimą suformulavo VDU dėstytojas per Lietuvos istorijos paskaitas) yra visiškai krikščioniško mąstymo atspindys. Dėkingumas - tai suvokimas, jog ne vien tu esi savo istorijos kalvis. Nes "ne viena duona žmogus gyvas, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Vienas mano draugas, sergantis alkoholizmu, buvo priverstas koduotis nuo šios ligos. Kodavimo metu jis pradėjo pusbalsiu melstis: "Viešpatie, padėk man.“ Gydytojas pyktelėjęs replikavo: "Dievas tave koduoja ar aš?“ Ligonis atsakė: "Be Dievo tu nieko negalėtum.“ Tai tikra istorija. Neišgalvota iliustracija. Žmogus nebevartoja alkoholio jau pusantrų metų. Tai nereiškia, kad neatkris. Jis tai supranta.

Neretai tenka pabendrauti su paaugliais. Pastebėjau dažną jų nedėkingumą. Kartais atrodo, kad tai, ką jie turi, yra savaime suprantamas dalykas, ir niekam už nieką dėkoti nereikia (nebent vėl kelti naujus reikalavimus). Kito mano draugo patirtis. Ispanijoje apaštalo Jokūbo keliu keliavęs beveik 800 kilometrų, po kelių sąnarių uždegimo, kurį patyrė bekeliaudamas, jis man parašė: "Žinai, kai savo kojomis ir vėl pradėjau vaikščioti, vaikščiojimas man nebeatrodo toks jau visai savaime suprantamas dalykas.“ Pasirodo, dėkoti galima ir už galimybę vaikščioti. O vienas senolis, Vilniaus sporto klube paklaustas, kaip jaučiasi, atsakė: "Tik kuo geriausiai. Jei savo kojomis galiu vaikščioti, tai geriau ir būti negali.“ Tai dėkingumo ir įvertinimo pamoka visiems žliumbiantiesiems. Tūlas tautietis gali atšauti: o kiek yra nebevaikščiojančių, vėžio intoksikuotų? Kam tas rožinis optimizmas? Taip, tiesa. Nereikia užmerkti akių prieš visą realybę. Visada būna blogiau...

„Susilaikyti nuo visokio blogio“, - budriuosius ragina apaštalas Paulius. Tai abstraktus raginimas. Ne taip jau visada aišku, kaip dažnai būna pamokslininkams, kas yra tikrasis gėris ir tikrasis blogis. Ar išvis jie egzistuoja grynu pavidalu? Moralinė teologija yra perėmusi elgesio taisyklę iš pasaulinės etikos aruodo: nedaryk to kitam, ko pats nenorėtum, kad tau kitas darytų. Tai padeda atskirti pelus nuo grūdų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"