TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dzūkų verkavimai, sūduvių švilpavimai

2014 12 06 6:00

Etninę kultūrą vienas žymiausių Lietuvos etnografų Norbertas Vėlius yra apibūdinęs taip: "Tai, ką žmogus ar tauta per savo gyvenimo ciklą rado, gausino, kūrė ir perdavė ateinančioms kartoms". Tai gyvas procesas - kažkas išsitrina, kažką vėl iš atminties skrynios ištraukiame, naujas sagas įsiuvame. Akivaizdu, kad su tokiu reiškiniu dera elgtis atsakingai.

Siekiant tuos regionų etnografinius savitumus išsaugoti ateinantys metai paskelbti Etnografinių regionų metais. Bus proga pasižiūrėti, ką dar išlaikėme, pagausinome, ar teisingai "persiuvame".

Sakoma, Lietuva maža, kur pirštu bedursi, pažįstamų rasi. Tačiau kai plačiau pasidairai - skirtumų dar daugiau: kitaip kalbame, kitokias dainas dainuojame ar kitaip alų verdame. Žmonėms visada buvo įdomu tuos skirtumus pastebėti, palyginti ar net iš jų pasišaipyti. Tie skirtumai suteikia ir daug informacijos. Kažkada nusistebėjau, kai močiutė vien iš nuotraukos, žvelgdama į arkliais kinkomą vežimą, nustatė: "Čia ne mūsų krašto žmogus. Pas mus taip arklių nekinkė." Ir viskas aišku - kitas etnografinis regionas.

Etnografai, kultūrologai teigia, kad kultūrines kiekvieno regiono ypatybes labiausiai atskleidžia XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pirmoji pusė. Šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku, pristatant Lietuvos etnografinių regionų savitumus. Laikai netolimi, nesunku po juos pasižvalgyti.

Žinia, kad kiekvienas regionas turi ir neišspręstų skaudulių, kuriuos ateinančiais metais bus proga priminti. Štai žemaičiai, jau seniai mojuojantys neoficialiais žemaitiškais pasais, pasiekė, kad bent gyventojų surašymo metu galėjo nurodyti tokią savo tautybę. Aukštaičiams pastaruoju metu tenka atlaikyti Baltarusijoje populiarėjančių teoriją, esą aukštaičiai - atskira gentis, gyvenusi į rytus nuo lietuvių genties. Tokiu būdu aukštaičius bandant paskelbti atskira nuo lietuvių gentimi siekiama lietuvių (litvinų) etnonimą priskirti baltarusių protėviams.

Kai kartą vieną kraštotyrininką iš Vilkaviškio pavadinau suvalkiečiu, jis man rėžė visą istorinę pamokėlę: "Įžeidimas taip vadinti. Mes esame sūduviai ir mūsų kraštą reikia vadinti Sūduva. Suvalkijos pavadinimas kilo nuo Suvalkų gubernijos, gyvavusios nuo 1867 metų iki Pirmojo pasaulinio karo, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai. Sūduvos pavadinimas turi seną kilmę, tačiau sovietmečiu buvo beveik visai išstumtas."

Suvalkiją į galvas visiems įkalė ir gana populiari daina "O tu pašvilpauki, bernioke, iš Suvalkijos lygumų". Kieno žodžiai? Tikrai ne liaudies. Kosto Kubilinsko. Vaje, susigėdau, nusprendžiau Suvalkijos daugiau nevadinti Suvalkija. "Persiūta" tikrai neteisingai.

Pernai marijampoliečiai bandė etnografiniam kraštui grąžinti istorinį Sūduvos vardą. Diskusija persikėlė į Seimą. Istorikai, etnografai išaiškino, kad sūduvius 1278-1283 metais išnaikino kryžiuočiai. Tačiau ir be gyventojų likusi žemė dar ilgai buvo vadinama Sūduva (net ir Vokiečių ordino kronikose - Sudovia, Sudauen). Kunigaikštis Vytautas ją įvardijo terra Sudorum. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1795 metais Sūduva kartu su Lenkijos dalimi atiteko Prūsijai, ją imta vadinti Užnemune.

Visai suprantama, kodėl sovietmečiu labiau įtiko carinės Rusijos laikus primenantis Suvalkijos pavadinimas, nei tolimą praeitį menantis Sūduvos vardas. Tik keista, kad mums šis "persiuvimas" tinka. Iš visų trijų regiono pavadinimų Suvalkija yra vėlyviausias, be to, sudarytas pagal kitoje valstybėje - Lenkijoje - esančio miesto pavadinimą.

Visaip sūduviai bandė koreguoti šį istorinį neteisingumą, nepavyko. 2005 metais Etninės kultūros globos tarybos prašymu valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), vadovaudamasi kalbos pastovumo principu, nepritarė siūlymui keisti vartosenoje jau įsigalėjusius Suvalkijos ir suvalkiečio pavadinimus. Nepervadinta ir todėl, kad Suvalkija ir Sūduva nesutampa geografiškai.

Gana keistas argumentas - pastovumo principas, įsigalėjęs pavadinimas. Tačiau įsigalėjusius netaisyklingai vartojamus terminus komisija keičia gana greit ir ryžtingai - netgi baudomis. Istorinio teisingumo atstatymo principas komisijai negalioja? Gerai nors tiek, kad kalbininkai visus tris pavadinimus - Sūduvą, Suvalkiją ir Užnemunę - laiko taisyklingais ir leistinais vartoti.

Pernai vėl grįžta prie etnografinių regionų. Kalbininkai patvirtino Mažosios Lietuvos regioną, kurio jau seniai buvo pasigęsta, tačiau Sūduva vis tiek liko tik kaip šalutinis variantas.

Ne viskas aišku ir dzūkams. Dzūkija dažnai vadinama ir Dainava. Dzūkijos sostinėje - Merkinėje - mokytojavęs Vincas Krėvė su savo "Dainavos šalies senų žmonių padavimais" taip visiems įkalė į galvas. Dainavos terminas daugeliui tapo Dzūkijos sinonimu.

Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad Dainava aprėpė žymiai platesnes žemes, nei dabartinė etnografinė Dzūkija. Tai Europos istorinis regionas, kuriame gyveno jotvingiai, sūduviai, dainuviai, poleksėnai. Dainava apėmė dabartinės Lietuvos vakarines žemes, dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadiją, dalį vakarinių Baltarusijos žemių.

Panašiai kaip Suvalkija geografiškai nesutampa su Sūduva, taip Dzūkija su Dainava. Tačiau ir dabartinė Lietuva nesutampa su kažkada vien lietuvių genties gyventomis žemėmis. Nepaisant to, pernai VLKK nepritarė dzūkų siūlymui į vietovardžių sąrašą šalia dzūkų gyvenamos pietrytinės Lietuvos dalies pavadinimo Dzūkija įrašyti ir Dainavos variantą. Kalbininkai dzūkus nuramino, esą pavadinimas neišnyks, nes yra Dainavos giria, Dainavos žemuma.

Tačiau siauresnio ir žymiai vėlyvesnio Dzūkijos pavadinimo naudojimas irgi nėra teisingas, nes dzūkų genties nebuvo. Dzūkai kalba aukštaičių tarme, ir tik dėl "ciksėjimo ir dzyvinimosi" šis kraštas Dzūkija pavadintas tik XIX amžiuje. "Terra Deynove" (Dainavos žemė) minima dar karaliaus Mindaugo 1253 metais Livonijos ordinui rašytame laiške. Vėl klausimas - ar teisingai "persiūta".

Tačiau ar nederėtų bent jau Dzūkijai grąžinti tikrąją sostinę? Sovietmečiu ši "karūna" atiteko Alytui. Ir vien tik dėl tuo metu augančios pramonės (ar Alytaus partinių užgaidų). O juk Dzūkijos istorinio prototipo politinio centro funkcijas kadaise atliko tikrai ne Alytus, bet Merkinė. Be to, Merkinė ir istoriniuose šaltiniuose anksčiau paminėta, ir Magdeburgo teises anksčiau nei Alytus gavo. Jau XVI amžiuje Merkinė buvo svarbus ekonominis, dvasinis ir kultūrinis Dainavos krašto centras. XIV amžiuje Merkinė minima svarbiausių Rytų Europos miestų sąraše. Alytus XIV amžiuje minimas apskritai tik kaip miestelis. Istorine reikšme Alytui nėra kaip net lygintis su Merkine.

Kadangi Alytuje pramonės dabar beveik nebeliko, ar ne laikas Dzūkijos (Dainavos) sostinės statusą perleisti Merkinei? Nes Merkinės istorinė reikšmė niekur nedingo. O vien dėl to, kad Alytus - didesnis miestas nei Merkinė, dar nėra argumentas jį vadinti etnografinio regiono sostine. Be to, didybė - laikinas reiškinys. Kažkada ir Žagarė buvo didesnė už Šiaulius.

Be to, daugelyje šalių sostinės nėra didžiausi šalies miestai. Vašingtonas mažesnis už Niujorką, Ankara - už Stambulą, Otava - už Torontą ar Monrealį. Tad Dzūkijos sostine gali būti už Alytų mažesnė Merkinė. Nors... merkiniškiai Alytaus sostine ir nelaiko.

Ateinančiais metais etnografai turės daug įdomaus darbo. Svarbiausia - skirtumus, panašumus ir statusus aiškintis be genčių karų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"