Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ecce homo!

 
2017 03 22 6:00

Skaitytojams reikia pozityvo? Imsiu ir patikėsiu. Nekritikuosiu valdžios sprendimų, nors labai knieti. Tiesiog pasidalysiu gerąja patirtimi apie tai, kaip kitur, kiti politikai sprendė ir išsprendė savo labai sunkias problemas, gal net sunkesnes nei tos, su kuriomis susiduria Lietuva.

Karas – nelaimė kiekvienai šaliai, bet itin pražūtingas pasekmes jis sukelia nugalėtajai šaliai. O jei ši yra ta, kuri ir įsuko baisią karo mėsmalę, atpildas išties būna baisus. Panašus į tą, kuris ištiko Vokietiją, pralaimėjusią Antrąjį pasaulinį karą. Pramonė buvo sugriauta, griuvėsiais virto miestai ir miesteliai. Milijonai žuvusių, suluošintų, milijonai benamių ir alkanų žmonių. O kur dar pabėgėliai...

Žemės ūkis nublokštas į lygį, kuris buvo prieš trisdešimtį metų, pramonės mastas 1946-aisiais tesiekė 33 proc. prieškarinio lygio, kas antras vokietis buvo bedarbis. Vokietijos pinigai buvo beverčiai, viešpatavo juodoji rinka. Kažkuris to meto žurnalistas rašė: „Vokietija – tai didžiulis šiukšlynas, kuriame rausiasi 40 mln. alkanų vokiečių.“ Rytų Vokietijos gamyklas, elektrines tuštino SSRS, atsiimdama savąją kontribucijos dalį, o Vakarų Vokietiją ne ką mažiau siaubė sąjungininkai, kurie išvežė iš Vokietijos įvairaus turto beveik už 5 mlrd. dolerių (pagal 1938 metų kursą).

Tokiai Vokietijai, tiksliau – Vokietijos Federacinei Respublikai (VFR), 1949-aisiais ėmė vadovauti 73 metų kancleris Konradas Adenaueris, iki Hitlerio atėjimo į valdžią spėjęs padaryti puikią karjerą: buvo Prūsijos valstybės tarybos pirmininkas, Vokietijos banko bei energetikos ir kalnakasybos pramonės kompanijų stebėtojų tarybų narys. Valdžią užgrobus naciams, jis iš visų postų pasitraukė ir dukart (1934 ir 1944 metais) buvo gestapo areštuotas kaip nacių režimo priešas.

Tai apie tokius žmones sakoma Ecce homo!

Pradėjęs eiti kanclerio pareigas, dėl savo pastangų sušvelninti sąjungininkų Vokietijai uždėtą apynasrį K. Adenaueris buvo užsitraukęs ir jų rūstybę. Tačiau jis buvo puikus diplomatas, apdairus finansininkas, o svarbiausia, mokėjo surasti ir branginti talentingus žmones. Tai, beje, būtent tos savybės, kurių stokojo ir tebestokoja reformuoti sovietinę Lietuvą pasišovę (ar tautos išrinkti) Lietuvos Respublikos politiniai ir intelektiniai lyderiai.

Vienas vertingiausių K. Adenauerio rastų specialistų – ekonomikos ministras Ludwigas Erhardas, išgarsėjęs teiginiu: „Jokia ekonominė situacija nebūna tokia beviltiška, kad jos negalėtų įveikti visos tautos ryžtinga valia ir sąžiningas darbas.“

Taigi, kai dorybių maišas kiauras, o protas kvailas ir godus, jokie milijardai jo nepripildys, nepasotins.

Savo bendradarbiavimą su L. Erhardu K. Adenaueris pradėjo nuo pinigų reformos: įvedė naują valiutą – „doičmarkes“. Visoms įmonėms vyriausybė pervedė lėšų, kad darbininkams būtų išmokėti atlyginimai už pirmąjį darbo mėnesį, bet toliau įmonės jau turėjo verstis iš pajamų, gaunamų už produkciją.

Finansų srityje, siekiant sumažinti beverčių pinigų kiekį, buvo priimta dar daugiau itin originalių sprendimų, bet mūsų pinigų reformos įsivedant eurą kontekste patraukliausiai atrodo vyriausybės priimtas įstatymas prieš voliuntaristinį kainų kėlimą. Tuo pačiu metu spausdinti katalogai, kuriuose buvo nurodomos „priimtinos“ kainos.

Dėl šių priemonių kainos išaugo nedaug. Ir jau po dvejų kanclerio K. Adenauerio valdymo metų Vakarų Vokietija pastebimai atsigavo. Nuo 1950-ųjų vidurio šalyje prasidėjo nenutrūkstamas ekonomikos augimas. Atkuto ne tik pramonė, bet ir žemės ūkis. 1947–1949 metais įvykdyta žemės reforma. Didžioji dalis stambiųjų ūkių perėjo į vidutinių ir smulkiųjų savininkų rankas. Ir žemės ūkis viršijo prieškarinį lygį jau 1953 metais.

Toliau – dar įdomiau. Vokietijos vyriausybė negailėjo dėmesio ir lėšų moksliniam-techniniam progresui stimuliuoti, naujoms technologijoms kurti. Šeštajame dešimtmetyje išlaidos mokslui ir konstruktorių eksperimentams išaugo 5,2 karto. O kad būtų sustabdytas protų nutekėjimas, buvo nuspręsta gerokai padidinti atlyginimus mokslininkams! Rezultatas – darbo našumas išaugo 60 procentų.

1955 metais K. Adenaueris atvyko į Maskvą tartis, kad būtų paleisti į laisvę 38 tūkst. vokiečių – karo belaisvių. Viačeslavas Molotovas mėgino šantažuoti K. Adenauerį, prikišdamas hitlerinę Vokietijos praeitį, bet šis jam atkirto: „O kas pasirašė sutartį su Hitleriu, aš ar Jūs?“

Dabar prisiminkime, ką daro mūsų ministrai, kiti politikai, kai mus ima spausti Lenkija? Dažniausiai atsiprašinėja ir net malonina pažadais nepaisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kad tik būtų patenkintos lenkų nacionalistų pretenzijos.

Netiesa, kad VFR išgelbėjo Marshallo planas. Išgelbėjo tai, kas vadinama efektyvia vadyba. Išgelbėjo didelę gyvenimo patirtį sukaupęs lyderis! Paskaičiuokime. Pagal Marshallo planą Vakarų Vokietijai buvo suteiktas 1,3 mlrd. dolerių kreditas. Tačiau nuo 1953 iki 1971 metų kasmet (!) reparacijų ji išmokėdavo po 2,4 mlrd. dolerių.

O kaip paskolomis naudojasi Europos Sąjungos šalys švaistūnės? O kaip Lietuva?

Taigi, kai dorybių maišas kiauras, o protas kvailas ir godus, jokie milijardai jo nepripildys, nepasotins.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"