Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Egzistencinė Lietuvos bėda – nuo tautos atitrūkusi valdžia

 
2017 06 10 6:00

Politinėje teorijoje seniai žinoma, kad valstybės egzistavimo pamatas yra trys ramsčiai – teritorija, valdžia ir tauta. Šį klausimą savo veikale „Valstybė“ nuosekliai išdėstė Mykolas Romeris, tarpukario Lietuvos politinis ir visuomeninis veikėjas. Teritorija yra tas žemės lopinėlis, kuriame gyvena tam tikri žmonės (tauta – populus) ir kurioje veikia tik viena valdžia. 

Teritorijos svarba yra ta, kad apibrėžia tautą (populus), taip pat nubrėžia valdžios ribas. Toje teritorijoje gali veikti tik viena valdžia, kuriai paklūsta tauta. Jei toje teritorijoje atsiranda kita konkuruojanti valdžia, tuomet kyla anarchija. Valdžia yra iš tautos kylantis elementas, ji savo valdžią įgyvendina tos teritorijos ribose. Valdžia būtina tautai organizuojant savo gyvenimą. Tauta paklūsta valdžiai, tačiau to nereikia suprasti siaurai. Be pavaldinio nebūtų valdovo, o be valdovo – pavaldinio. Tai yra santykis, be kurio nebūtų ir atitinkamo statuso. Šiuo atveju valdžios ir tautos santykiai yra paremti tam tikrais motyvais, o tie motyvai lemia, kad pavaldinys elgiasi kaip pilietis, o valdžia rūpinasi pavaldiniais, juos gina ir saugo.

Visi šie valstybės sudedamieji elementai tarpusavyje glaudžiai susiję ir sąveikauja. Kaip ir kiekvienoje sistemoje, taip ir valstybėje tarpusavio priklausomumas reiškia, kad, vienam elementų sunykus ar kitam imant dominuoti, pusiausvyra sutrinka, ir visa sistema gali išsibalansuoti, o galiausiai ir sunykti.

Žvilgtelėjus į Lietuvą ir iš istorinės perspektyvos, kyla mintis, kad egzistencinė Lietuvos problema yra valdžios arba politinio „elito“ atitrūkimas nuo tautos. Tas atotrūkis gali būti įvairių formų, tačiau jo pasekmės galų gale visada būna labai skausmingos tautai ir Lietuvos valstybei. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais bajorija, rūpindamasi savo interesais, sulenkėjo ir nutolo nuo savo pirminio prado. Kaip Mykolas Romeris rašė savo studijoje „Lietuva. Apie Lietuvių tautos atgimimą“, lietuvių tauta skilo į lenkakalbę bajoriją ir valstietiją. To pasekmės buvo tokios, kad Lietuvos valstybė smarkiai susitraukė, netekdama didelės teritorijos ir net savo sostinės. Pasekmes Pietryčių Lietuvoje jaučiame iki šiol.

Socialinė ir pajamų nelygybė Lietuvoje yra pasiekusi katastrofinę ribą. Tai yra pagrindas kilti socialiniams neramumams, o tai tiesiogiai gresia valstybės stabilumui.

Dabar vėl susiduriame su egzistenciniu iššūkiu, kai dėl milžiniškos emigracijos Lietuva traukiasi, tik šiuo atveju – gyventojų skaičiumi. Jei tai nebus sustabdyta, apie pasekmes net baisu kalbėti... Guodžia nebent tai, kad dabar ne XIX ar XX amžius ir tiesioginės grėsmės valstybės sienoms tarsi ir nėra. Tačiau ir tai – menka paguoda.

Nėra prasmės kartoti, kad emigracijos priežastys – ne vien ekonominės. Socialinė ir pajamų nelygybė Lietuvoje yra pasiekusi katastrofinę ribą. Tai yra pagrindas kilti socialiniams neramumams, o tai tiesiogiai gresia valstybės stabilumui. Taip nutinka, kai valdžia pradeda labiau paisyti stambiojo kapitalo interesų nei likusių žmonių. Kai darbuotojams nenorima kelti darbo užmokesčio, o kalbama apie būtinybę įsivežti pigesnės darbo jėgos, yra akivaizdu, kad tautos likimas jiems nerūpi. O taip elgtis ir su tuo taikstytis gali tik tas, kas yra akivaizdžiai atitrūkęs nuo tautos ir jaučiasi esąs virš jos. Čia ir prasideda valstybės problemos, kai valdžia praranda ryšį su tauta, o tauta nebepasitiki tokia valdžia.

Tokioje valstybėje, kur „elitas“ nesiklauso tautos, bus sunku įgyvendinti bet kokias, kad ir būtinas, reformas. Lietuvoje tai labai akivaizdu kalbant apie aukštųjų mokyklų reformą. Visų pirma čia pasireiškė simptominė valdžios arogancija, kai šios reformos rengimo darbo grupėje dominavo verslo atstovai ir nė vieno nebuvo iš akademinės srities. Tai taip pat matyti ir iš Valstybės kontrolės ataskaitos, kai investicijos į aukštąjį mokslą buvo bevertės ir nedavė lauktos grąžos, nes ministerijų valdininkai kūrė iniciatyvas bei programas kopijuodami Vakarų valstybes ir manydami, kad geriau žino, ko reikia vietiniams mokslininkams. Tokio valdininkų atitrūkimo nuo realybės pasekmės – rezultatų nedavusios investicijos ir likusi įsipareigojimų našta.

Kitas pavyzdys – 2K projektas ir asmenvardžių rašybos klausimas Seime, kai ignoruojama partijos kolegų pozicija ir beveik 70 tūkst. piliečių parašų bei konstitucinis imperatyvas svarstyti tokį projektą, taip pažeidžiant Konstitucijos 68 straipsnį.

Reziumuojant mintį, pavyzdys vėl gali būti Estija ir jos naujoji prezidentė Kersti Kaljulaid. Į jos žodžius galėtų įsiklausyti ir mūsų politinis „elitas“: „Negalima eiti per toli priekyje, toliau nei visuomenė pasirengusi priimti, ir tai yra raktas į kone kiekvieną prieštaringą politinį sprendimą. Taip, tu turi vesti, bet turi būti tikras, kad nepabėgi nuo visuomenės.“ Deja, kaip ir LDK laikais, taip ir dabar mūsų valstybės politinis „elitas“, besirūpindamas investicijomis, politiniu įvaizdžiu ir integracija į pasaulines struktūras, pamiršo tautą! Kadangi politikoje egzistuojančios rašytos ir nerašytos taisyklės sudaro prielaidas politiniam „elitui“ sunkiai atsinaujinti, gal tikrai vertėtų pagalvoti apie Lietuvos švedo Jono Ohmano siūlymą (15min.lt), „kad Seime nebūtų galima būti ilgiau nei, tarkime, dvi ar tris kadencijas iš eilės“ – bent jau išrinktiesiems pagal partijų sąrašus.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"