TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ekonominė priklausomybė nuo pagražintų žinių

2014 07 31 6:00

Joks karas dar nepaskelbtas, tačiau socialiniuose tinkluose gausu užuominų apie realiai vykstantį trečiąjį pasaulinį karą. Taip neretai vadinamas lokalinių konfliktų protrūkis, kuris nusirito per pastaruosius kelerius metus ir nesibaigia iki šiol. Tų konfliktų mastas, pavyzdžiui, sprogmenų ir ginkluotės kiekio panaudojimo požiūriu, karo ekspertų nuomone, beveik pasiekė 1944 metų lygį.

Imkime dvejus-trejus pastaruosius metus. Irakas, Sirija, Centrinė Afrika, Sudanas, Egiptas, Libija, Izraelis, Gaza, Ukraina ir daug kitų vietų, kur vyksta konfliktai, bet pasaulinė žiniasklaida ne visada apie juos informuoja. O kur dar gatvių riaušės, chuliganų muštynės po sporto varžybų ir t. t. Kartais informacija apie konfliktus dažnai kartojasi ir būna tokia paini, kad daugeliui žiniasklaidos vartotojų jau nebesvarbu, kas su kuo kariauja ir ko siekia.

Priežastys, kodėl šiandien kyla tiek daug lokalių konfliktų, gali būti kelios. Politinį pasaulio žemėlapį, kurį matome vadovėliuose, iš esmės suformavo kolonijinės valstybės. Didžiosios šalys padalijo pasaulį neatsižvelgdamos nei į tautinius, nei į religinius, nei į kultūrinius aspektus, manydamos, jog ekonominė logika yra gyvybingesnė už etnines ambicijas.

Pasibaigus kolonijinei epochai tapo aišku, kad norint išlaikyti stabilumą išsivadavusiose valstybėse reikalingi diktatoriai. Jie ir užpildė tuštumą kolonistams išėjus. Arabų pavasaris nuvertė diktatorius, bet kas iš to? Ar į tas šalis atėjo demokratija? Ar demokratija buvo tikslas?

Po Antrojo pasaulinio karo išsivadavusių valstybių politinė priklausomybė virto ekonomine priklausomybe. Investicijos į besivystančios šalies pramonę ir infrastruktūrą tapo korporacijų reikalu išlaikyti diktatorių, kuris globoja investuotojų interesus ir gauna „otkatą“. Revoliucijos ar diktatorių kaita priklauso nuo investuotojų ir donorų valios.

Beveik visų dabartinių lokalių konfliktų priežastys - ekonominės. Pavyzdžiui, vienos genties šeichų vaikai baigė ekonomikos studijas Londone, todėl tarnauja investuotojams. Konkuruojanti gentis skatina separatizmą, nes nori perimti naftos vamzdžio kontrolę. Kartais lokalūs konfliktai sukeliami tam, kad išjudintų strateginių išteklių kainas biržose arba pateisintų nepopuliarius sprendimus. Čia praverčia teroristinės organizacijos. Islamo ekstremizmas iš esmės yra „paslauga“ separatistams, puikus įrankis siekiant valdyti įvairius makroekonomikos procesus, pirmiausia, vartotojų psichologiniu lygmeniu.

Konfliktas Rytų Ukrainoje iš esmės irgi yra ekonominis. Vieša paslaptis, kad prie Dono glūdi milžiniški skalūnų dujų ištekliai, kurie vilioja tiek Vakarų, tiek Rusijos valstybines korporacijas. Įtikėjusieji, kad slavų identitetui kaip nors grasina Vakarų demokratija, gyvena ne kur kitur, o iliuzijose, kurias žiniasklaidos vartotojams pučia Vladimiro Putino propaganda. "Novorusijos" mitas yra tokia pat pasaka naiviems slavofilams, kaip žemaičių suverenitetas ar Bavarijos nepriklausomybė BMW mėgėjams. Po Ukrainos vientisumo idėja taip pat slypi ekonominis interesas, maitinamas Vakarų korporacijų, tokių kaip „Chevron“, kuri kartą jau kėlė koją į Donbasą, bet vietos oligarchų buvo iškrapštyta. Šiuo atveju tik gaila paprastų žmonių abiejose barikadų pusėse, nes jie, užuot leidę laiką su šeimomis, guldo galvas dėl iliuzijų.

Nieko keista, kad apie lokalius konfliktus mažai žinome. Visos didžiosios pasaulio žinių tarnybos nušviečia įvykius vienodai arba beveik vienodai. Šiandien globali žiniasklaida beveik nesuteikia žinių vartotojams galimybių atlikti nepriklausomą analizę. Ar turi nors vienas mūsų šalies populiarus „žinių kanalas“ savų specialiųjų korespondentų karštuose planetos taškuose? Žinoma, ne, nes tai ekonomiškai neapsimoka. Kur kas paprasčiau pirkti gatavą žinią iš naujienas parduodančių autoritetingų globalių agentūrų. Tačiau lieka klausimas, ar jos sutartinai nepateikia „pagražinto“ vaizdo?

Taigi žiniasklaidos priemonių gebėjimai atlikti nepriklausomą analizę yra minimalūs, ir dažniausiai dėl tų pačių ekonominių priežasčių. Net didžiausi Vakarų Europos dienraščiai pastaruosius penkerius metus nuolat optimizavo korespondentų tinklus, nes sunkmečiu taupė lėšas. Atkartoti tą patį, ką siūlo didžiosios naujienų agentūros, kur kas pigiau. Savi apžvalgininkai, kurie keliauja per pasaulį ir po kruopelytę renka nepriklausomą informaciją, tapo retenybe. Žiniasklaidos vartotojai jau patys absoliučiai atpratinti, o jaunimas nebemokomas daryti savas nepriklausomas išvadas, vadovaujantis tiek viešais šaltiniais, tiek pastabumu, tiek nuojauta ir sveiku protu.

Minėdamas savo darbo stažo žiniasklaidoje 25-metį noriu visiems žinių vartotojams palinkėti to, ko sovietmečiu mokė mano tėvai: "Paklausei BBC, paklausei rusų, ir pats daryk išvadas.“ Niekada nesustokite prie to, kas sakoma „viešojoje erdvėje“, visada ieškokite įdomių šaltinių ir turėkite savo įvykių versiją, kuri nepriklauso nei nuo politikų, nei nuo leidėjų nuomonės. Žiūrėkite į pasaulį savomis akimis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"