TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Eksperimentai siekiant tapti didžia valstybe

2015 10 13 6:00

Tarptautinėje politikoje vertinami ne staigūs judesiai, o tęstinumas, nuosekli politika pagal tarptautinės teisės normas. Tačiau kartais atsiranda žaidėjų, kurie, pasirinkę įvykius jiems palankiame regione, kerta staigų smūgį remdamiesi galios principu.

Kas galėjo pamanyti, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino sprendimas įsitraukti į karinį konfliktą Sirijoje viską apvers aukštyn kojomis tarptautinėje politikoje?

Asmuo, kuris už Krymo aneksiją, chaosą ir smurtą Donbase buvo tapęs vienu nepatikimiausių pasaulio politikų, prieš keletą savaičių iš aukščiausios pasaulio tribūnos per Jungtinių Tautų Asamblėją mokė kitų valstybių vadovus, kaip reikia teisingai gyventi. Valstybės vadovas, pamynęs visus tarptautinės teisės postulatus, nusistovėjusius pasibaigus šaltajam karui, pateikė save kaip tarptautinės teisės saugotoją, o didžioji dalis Vakarų šalių vadovų tylėjo, lyg būtų vandens į burną prisisėmę.

Praėjusią savaitę pakviestas į Vokietijos užsienio politikos tarybos renginį Berlyne skaityti pranešimo supratau, kad per vieną dieną Ukrainos tema nuslinko kažkur į antrą planą, kad visiems dabar jau įdomu tik tai, ką V. Putinas nori ir gali daryti Sirijoje. Kai kam iš toje diskusijoje dalyvavusiųjų buvo sunku suvokti, jog V. Putinas tiesiog ieško silpnų vietų smogti, įgyvendindamas siekį padaryti Rusiją didžia valstybe, o Ukraina ir Sirija yra dvi tos pačios politikos pusės, priemonė tikslui pasiekti. Ir didelių netikėtumų čia nėra. Jei per Sirijos įvykius jam pavyks išlaviruoti, ieškos, kur smogti dar, vadovaudamasis ne tik naująja eurazianizmo ideologija, bet ir Vakarų realizmu.

Yra žmonių, kurie V. Putiną vadina bepročiu, bet yra ir tokių, kurie juo žavisi. Tačiau negalima paneigti kitko: V. Putinas visus savo veiksmus vykdo pagal tokios tarptautinių santykių teorijos kaip klasikinis realizmas principus. Jis parodo, kad tam tikrais gyvenimo etapais, kai tarptautinė bendruomenė nusilpsta, galia ir jėga gali tapti pagrindiniu pasaulio politikos argumentu. Tarptautinė teisė tokiu atveju vaidina tik pagalbinį vaidmenį.

Yra ir tikinčiųjų Kremliaus argumentais, kad būtent Vakarų šalys pažeidė tarptautinę teisę, pradedant Kosovu ir baigiant Libija. O Rusija dabar tik žengia jų pramintu keliu.

Nors tuose argumentuose esama pritemptos logikos, reikia pasakyti, kad jeigu Vakarų bendruomenė pripažintų savo politikos klaidas, ypač islamo pasaulyje po šaltojo karo, būtų galima lengviau susigrąžinti ir teisę kalbėti tarptautinės teisės kalba apie kitų valstybių agresyvią politiką, kuri remiasi visų pirma galios principu. Tada ir Rusija būtų priversta savikritiškai įvertinti tai, kas pridaryta Ukrainoje, arba visi suprastų, kad jos kalbos apie teisės viršenybę neturi jokio moralinio pagrindo.

Aišku, niekada nereikia užmiršti vieno labai svarbaus skirtumo tarp V. Putino veiksmų Ukrainoje ir Vakarų bendruomenės žingsnių Kosove bei islamo šalyse. Vakarų valstybėms įvykdžius karinę intervenciją jokia kita valstybė ar jos dalis nebuvo aneksuota, prijungiant šią teritoriją surengusios karinę intervenciją valstybės naudai.

Yra dar vienas svarbus aspektas, kur V. Putinas veikia pagal klasikinius jėgos politikos principus, gyvavusius pasaulyje iki šaltojo karo pabaigos. Didžioji valstybė tik tada gali būti laikoma tokia, jeigu ji pajėgi vykdyti sau naudingą politiką ne tik regioniniu principu, bet ir globaliu mastu. Agresyvi politika prieš pajėgiausią buvusios Sovietų Sąjungos šalį – Ukrainą – buvo ir Rusijos bandymas pareikšti savo pretenzijas tapti didžiąja valstybe regioniniu mastu. Tačiau Sirija – tai jau yra žingsnis į globalią politiką.

Dabar propagandos mašiną Kremlius bando įjungti Sirijos atžvilgiu, kaip prieš tai darė dėl Donbaso. Aiškinama, kad Rusija kovoja ne tik prieš islamo teroristus, bet ir už žemes, kuriose yra ortodoksų krikščionybės ištakos. Neva todėl Maskvai buvo svarbu įsikišti. Tačiau Rusijos žmonės karo Sirijoje niekaip nenori remti.

O V. Putinui šis įsikišimas yra būtinas. Ir tai galėjo atsitikti tik Sirijoje. Tik šioje šalyje už Sovietų Sąjungos ribų nuo sovietinių laikų Maskva išlaikė savo karines bazes. Tik ten galėjo panaudoti karinę jėgą globaliu mastu, kad pagrįstų siekį būti laikoma viena iš didžiųjų pasaulio valstybių.

V. Putino elgesys pasižymi dviem silpnomis savybėmis, kurios taip pat susijusios su klasikinio realizmo dėsniais. Visų pirma, valstybė, norinti keisti nusistovėjusį jėgų balansą regiono ar pasaulio mastu, susiduria su kitų šalių atsaku. Tai V. Putino Rusija jau patyrė per ekonomines sankcijas ir naftos kainas.

Antra, valstybės galia – tai ne tik armija ir atominė bomba. Šalis galinga tuomet, kai stipri jos ekonomika. Ir anksčiau Rusijos ekonomika nebuvo stipri, bet dabar Rusiją aplankę žmonės mato, kaip masiškai ten uždaromas verslas. Tai kaina, kurią moka kiekviena šalis, panorėjusi mesti iššūkį kitiems. Ne kiekviena valstybė mano galinti susidoroti su tokiais iššūkiais, todėl ne kiekvienas politikas ryžtasi eksperimentuoti savo ir kitų šalių likimu.

O kur dar galimybė sukelti didelį karą? Nebūtinai sąmoningai, bet, deja, dažnai staiga. Tuomet karo niekas negali sustabdyti, net ir valstybės, jų vadovai, norintys būti didūs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"