Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Elitas: spindi, bet nešviečia

 
2016 11 23 6:00

Mūsų panašumą į demokratinius Vakarus – „Brexit“ paskelbusią Jungtinę Karalystę (JK), Donaldą Trumpą prezidentu išsirinkusias JAV – užantspaudavo Lietuvoje vykusių Seimo rinkimų rezultatai: rinkėjų dauguma nusprendė taip, kaip nesitikėjo ir kam labai priešinosi elitas.

Negaliu vertinti kitų šalių elito intelekto lygio, nes per mažai apie jį žinau. Bet Lietuvos elito gebėjimai analizuoti ir prognozuoti visai prasti. Kiek galima lipti ant to paties grėblio!? Juk jau Vytauto Šustausko išrinkimas Kauno meru ar prieš kiekvienus rinkimus išdygstančios „nesisteminės“ partijėlės bet kuriam ne apie pinigingą karjerą, o apie valstybę galvojančiam politikui ar jo patarėjui, žiniasklaidos analitikui būtų suteikę pagrindo skambinti pavojaus varpais ir kelti į tautos ir valstybės gelbėjimo vajų visas dirbti gebančias visuomenės grupes. Bet vyko rinkimai po rinkimų, aukščiausiuose valdžios postuose suvirintojai keitė avantiūristus, klounai – suvirintojus, o elitas tik „tūsinosi“ savo vakarėliuose, laidė kandžias pastabas apie „megztas beretes“ ar „runkelius“, tyčiojosi iš vieno ar kito jiems nepatikusio (neįtikusio) politiko. Žodžiu, lyg ir suspindėdavo, bet nešviesdavo nei išmintimi, nei tiesa... Beje, panašiai dabar elgiasi JK ir JAV elitas, bet jiems dovanotina, nes jie taip skaudžiai apsirinka retai. Lietuvoje, deja, tai vyksta reguliariai. O dar stebimės, kodėl mokyklose daugėja patyčių....

Kita vertus, tarptautinėje praktikoje priimta, jog demokratiškai išrinktai naujajai valdžiai duodamas šimto dienų laikotarpis, kai žiniasklaida ar politiniai oponentai susilaiko nuo kritikos ir plūdimo. Tačiau šiuo atžvilgiu mūsų elitas nežinia kodėl nebenori tapatintis nei su europiečiais, nei su demokratais. Kabinėjasi, tyčiojasi, šaiposi iš kiekvienos smulkmenos, iš mažiausio rikto, kuris valstybės ateičiai įtakos teturi tiek pat, kiek uodas, įsisiurbęs į politiko kūną. Ir nebrandžia jaunyste pasidabinę politikai, ir solidūs, sidabro gijomis ar blizgia plike besipuikuojantys žurnalistai, nelyginant pigios melodramos veikėjai, perdėtai baisisi, kad Seimo pirmininku išrinktas ne „elitinis“, t. y. ne keletą metų centrinės valdžios koridoriuose trynęsis politikas, o iš „antrosios Lietuvos“ į sostinę rinkėjų valia deleguotas mokslininkas, profesorius, politikos pradmenų įgijęs savivaldybės taryboje. Tik pamanykit, kaip baisu: gal antrą kartą gyvenime Seimo slenkstį peržengęs profesorius nežino, kaip iš vieno kabineto patekti į posėdžių salę, kai parlamento valytojos jo koridoriais nardo lyg čia gimusios! Išties, jei ne pasaulio pabaiga, tai jau tikrai Lietuvos saulėlydis!

Ačiū Dievui, nesu nei jauna, nei „elitas“, tad mano atmintis fiksuoja ne elitą dominančias pikantiškas smulkmenas, o tai, kas daro ar gali daryti įtaką visuomenės ekonominei bei emocinei sveikatai, todėl prisimenu, kaip jungtinis konservatorių ir liberalų kinkinys į aiškiai per ankštą Seimo pirmininko kėdę iš visų jėgų grūdo žmogų, kurį europietiškai derėtų vadinti klounu, o tautiškai lietuviškai – juokdariu. Štai tokių politikų, į Seimo pirmininko postą brukusių Arūną Valinską, Loretą Graužinienę ar Vydą Gedvilą, o ne Viktoro Pranckiečio reikėtų teirautis, kodėl buvo nuvertinamas vienas aukščiausių postų valstybėje.

Beje, gal kas prisimena, kokias politikos mokyklas, diplomatines akademijas buvo baigę pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės ministrai ir pats Atkuriamojo Seimo pirmininkas, kai jie ėmėsi kur kas sunkesnės užduoties nei ta, kuri teko dabartinei ar prieš tai buvusiai valdžiai?

Neadvokatauju politikos naujokams, nes jie tiesiog dar nespėjo nusikalsti savo naujuose postuose. Kol kas jie tiesiog „ne tie“, kurių laukė ir kuriuos ateisiant pranašavo elitas, nors gali atsitikti ir taip, kad pradėję dirbti jie irgi apsiriks, suklups ar sužvaigždės, kaip ir jų pirmtakai. Štai tuomet labai dėmesingai klausysimės ir kritikos, ir pašmaikštavimų. O dabar aktualu būtų ne ieškoti krislo artimo akyje, o, pavyzdžiui, aptarinėti politikos naujokų ir senbuvių dvasios stiprybę, intencijų tyrumą bei nusiteikimą priimti būtinus politinius sprendimus.

Išankstinis naujos valdžios puolimas ir dergimas nėra vien puolančiųjų ir puolamųjų pasitąsymas. Jis labai neigiami veikia visuomenės, rinkėjų nuotaiką, atimdamas iš jų viltį sulaukti realių pokyčių į gera, ir sekina naujosios valdžios ryžtą bei jėgas. Ar būtent to siekia vadinamoji opozicija? Ar to šiandien reikia Lietuvai?

Nors pagrindinės priežastys, dėl kurių Lietuvos, JK ar JAV elitą ištiko šokas, yra tos pačios, Lietuvos padėtis yra kur kas blogesnė, nes ją į bedugnę tempia neigiamas demografinis balansas. Mūsų valdžiai tenka rūpintis ne vien socialiniais ir ekonominiais klausimais, bet visos lietuvių tautos išlikimu, o susireikšminusiam elitui laikas išmokti rimtai dirbti, šviesti patiems, o ne tik atspindėti dirbtines reklamos šviesas.

Pagaliau, visiems, kuriems patikėta sprendimų ir patarimų teisė, vertėtų įsiklausyti į akademiko Antano Tylos ir Lietuvos karininko Valerijaus Šerelio raginimą: „Mums nė akimirkai negalima apsnūsti, nes vos prarasime savąjį tapatumą – labai greitai svetimi norai taps mūsiškiai.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"