Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

ES ateities Baltoji knyga

 
2017 02 27 11:33

Europos Sąjungą (ES) kartais bandoma pristatyti kaip eurobiurokratų sąjungą, bet tai netiesa. Jos sukūrime ir raidoje didelį vaidmenį atliko žinomi mąstytojai, politikai mokslininkai. Visi svarbūs sprendimai buvo gerai apsvarstyti įvertinant laikmečio patirtį, bendradarbiavimo galimybes ir ateities perspektyvas.

Dažnai klausiama, ar Europa tebeturi tokio masto politikų kaip Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, pasisakęs už Europos valstybių glaudesnį bendradarbiavimą ir pasiūlęs po II pasaulinio karo įkurti Jungtines Europos Valstijas, Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris, po karo pasirašęs draugystės su Prancūzija sutartį, tapusią ašimi Europos integracijai. Jeanne Monnetas ir Roberasat Schumanas paruošė ir 1950 m. gegužės 9 d. paskelbė vadinamąjį Schumano planą tapusį ES įkūrimo atskaitos tašku, belgas Paulas Henris Spaakas – vienas iš pagrindinių Romos sutarties teksto autorių, sukuriant ES, italų politikas Altiero Spinneli, 1984 m. paruošęs tolesnės ES integracijos planą ir Europos Komisijos prezidentas Jacque Delorsas, kartu su valstybių narių vadovais paruošęs bendrosios valiutos, Ekonominės ir pinigų sąjungos sutartį.

Dabar ruošiamas naujas ES ateities planas, vadinamoji Baltoji knyga. Ji bus paskelbta kovo pabaigoje, kai bus minimas ES įkūrimo jubiliejus. Pagrindinis šio plano kūrėjas yra Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude'as Junckeris, bet šiame darbe dalyvauja daug žinomų visuomenės ir politikos veikėjų iš visų ES valstybių. Savo pasiūlymus turėtų pateikti ir Lietuva.

Deja, kol kas iš oficialių Lietuvos pareigūnų lūpų jokių konkrečių pasiūlymų negirdėti. Dalia Grybauskaitė, dalyvaudama Miuncheno saugumo konferencijoje, pasakė, kad ES integracijoje dabar reikia padaryti pauzę, lyg būtų galima sustabdyti gyvenimą ir nereikia galvoti apie ateitį, o Saulius Skvernelis, viešėdamas Berlyne, pasiguodė dėl Astravo atominės ir apžiūrėjo Vokietijos vyriausybės kanceliariją, visiškai atitikdamas mums peršamą Rytų europiečių, besirūpinančių tik savo reikalais, įvaizdį. Net Vytautas Landsbergis, kalbėdamas vasario 16 d. minėjime, iš namo, kuriame buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas(!), balkono daugiau dėmesio skyrė buitiniams dalykams nei Lietuvos valstybės ateities vizijos išdėstymui.

Gal iš tiesų Lietuva nelabai ką gali pasiūlyti? Juk demografinės tendencijos grasina pačios valstybės išlikimui. Kita vertus, tai yra priežastis, skatinanti priimti skubią reformų dienotvarkę. Bet valstybės reformos nėra kuriamos važinėjant į gamtą ir paišant brėžinukus ar surašant savo idėjas. Valstybės reformos remiasi moksliniais tyrimais, valdymo patirtimi ir pasaulio ateities raidos gairių įvertinimu.

Lietuva yra sukaupusi didžiulio politinio ir ekonominio lūžio, 1990-ųjų reformų ir 2000-ųjų integracijos į bendrą Europos erdvę patirtį. Ir ši patirtis sako, kad ekonominės integracijos veikimas yra teigiamo pobūdžio, jo dėka ekonomika auga sparčiau. Pasisakantys už lėtesnę integraciją, pasisako ir už lėtesnį ekonomikos augimą, t.y ilgiau išliksiančius skirtumus tarp Lietuvos ir turtingesnių Vakarų šalių bei emigracijos grėsmę.

Žinoma, integracijos poveikis yra dvejopas – integracijos skatinamas ekonomikos augimas dėl techninės pažangos, t. y. didesnė gamyba, ryškiai nesikeičiant investicijoms ir dirbančiųjų skaičiui, bei integracijos skatinamas augimas dėl didėjančių investicijų ir darbuotojų skaičiaus. Lietuvai labiau tiktų pasirinkti Europinės integracijos, skatinamos techninės pažangos, kelią. Šis kelias būtų tinkamas ir kitoms ES šalims, kurios irgi susiduria su demografinėmis problemomis, o taip pat siekia efektyviau tvarkyti ūkį.

Ką reikėtų keisti šalies ir ES ekonominėje politikoje? Technologinė pažanga priklauso nuo atvirumo bendraujant su pasauliu, galimybe keistis žiniomis. Dabartinis lietuvių noras daugiau sėdėti savo kaime yra visai netinkamas valstybės politikos pasirinkimas. Atvirumo didinimas apima ir susisiekimo infrastruktūros tarp Vakarų Europos bei Lietuvos plėtrą, išlaidų kelionėms mažinimą, dalyvavimą tarptautinėse konferencijose ir seminaruose, paramą kalbų mokymuisi, viešo informavimo priemonių bei socialinių tinklų nuosavybės skaidrumą ir konkurencinių sąlygų veikimui sudarymą, aktyvų dalyvavimą tarptautinėje finansų rinkoje.

Norint pasinaudoti integracine paskata reikia pertvarkyti valdymą tiek ES mastu, tiek Lietuvoje. Visų pirma reikia kalbėti apie socialinio sektoriaus išlaidų struktūros analizę ir pertvarką, išgryninant viešai ir privačiai teikiamas socialines paslaugas. Dabar daugelis sprendimų stringa, nes juos priimant neįvertinama, kas vykdys numatytas funkcijas ir kaip tai bus finansuojama. Dažnai išradinėjamas dviratis, nors galima pasinaudoti kitų ES šalių patirtimi ir dirbti daug sklandžiau ir efektyviau. Labai svarbu, kad keitimasis žiniomis vyktų ne ministerijų klerkų lygyje, ne Briuselyje, o tiesiogiai dalyvaujant žmonėms, kurie tas funkcijas atlieka didžiausią pažangą pasiekusiose šalyse.

Nauja technologija reikalauja naujų investicijų, bet ir atveria galimybes lėšų taupymui. Juk vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūrą galima pagerinti paprasčiausiai siunčiant jų duomenis iš namų į medicinos centrą. O socialinės rizikos šeimose galima įrengti stebėjimo kameras. Žinoma, iškyla žmogaus privatumo problema ir čia svarbu turėti tinkamas taisykles. Privatumo klausimai ES kaip niekur kitur yra gerai reglamentuoti, tad reikėtų tas taisykles taikyti Lietuvoje. Tokių neišnaudotų galimybių, kaip pertvarkyti socialinę apsaugą, kad reikėtų mažiau darbuotojų, o paslaugos būtų teikiamos tiesiogiai, yra daug.

Demografines problemas padėtų sušvelninti ir mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijos sistemos sukūrimas, užuot, kaip dabar, finansavus atsitiktines mokymo programas. Reikia sudaryti sąlygas kvalifikaciją kelti nuosekliai ir sistemingai. Gerų pavyzdžių pilna aplinkui, Skandinavijos šalys šioje srityje pirmauja ES. Naujas galimybes padėtų atverti ES Erasmus kvalifikacijos kėlimo programa.

Reikia atsisakyti idėjos grįžti į kolūkius, kai valdymas yra centralizuojamas vienos administracijos rankose ir regionai yra intelektualiai skurdinami. Teisės aktus turi ruošti nepriklausomos institucijos. ES taip pat reikia keisti tvarką, kai sprendimų paruošimas sutelkiamas Briuselio biurokratijos rankose.

Reikia pertvarkyti šalies valdymo sistemą, suderinant ją su bendra ES sistema, išskiriant ES lygmenį ir nacionalinį lygmenį, nes šiandien tėra steigiami specializuoti skyriai ir departamentai. Dabar jau yra pateikti pasiūlymai, kaip sutvarkyti ES valdymą, kalbama apie skirtingus integracijos ryšius ir įvairias ES narystės galimybes. Lietuva, tiesą pasakius, neturi didelio pasirinkimo, reikia tampresnių integracinių ryšių, nes tai viena iš stabilaus ekonomikos augimo, o taip pat ir saugumo sąlygų.. Lietuvos gyvenimo lygis 2004 m sudarė 30 proc. ES vidutinio gyvenimo lygio, šiandien jis jau pasiekėme 70 proc. ES vidurkio, bet tą likusį skirtumą reikia įveikti kuo greičiau.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"