TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

ES projektai: tikri ir popieriniai lėšų indėliai

2014 07 26 6:00

Artėjant naujam europinių milijardų srautui, visi skuba susidėlioti norus ir poreikius. Ir savivaldybėse, ir ministerijose. Susisiekimo sistemoje, kaip žinoma, jie labai dideli, tačiau ir kontrolės, matant rezultatus, čia esama daugiau. 

Šiomis dienomis važiuodama keliu Šiaulių link, kur vyksta Europos Sąjungos (ES) lėšomis finansuojami kapitaliniai kelio tvarkymo darbai, atkreipiau dėmesį į klojamą itin storą asfalto sluoksnį. Per kaitrą šusdama prie raudono šviesoforo ir žiopsodama į savaitgaliui nutildytą kelininkų techniką pamąsčiau, kad ilgus kelių tvarkymo terminus lemia ne tik trumpas tinkamų orų metas, bet ir sezoninių darbininkų trūkumas.

Klaipėdos uosto projektų autoriai skaičiuoja, kad valstybės investicijų suma uostui tobulinti iki 2026 metų gali siekti beveik 2 mlrd. litų. Tikimasi ES pinigų perstatant uosto vartus, gilinimo darbams ir gamtosaugai - Kuršių nerijos šlaitui tvirtinti. Nors skaičius įspūdingas, jį padaliję dešimčiai metų matome įprastą uosto praktikai dydį - vidutiniškai po 200 mln. litų kasmet. Antra tiek įprastai panaudoja ir privačios uosto kompanijos. Bet laimėjusiems hidrotechninių darbų konkursus rangovams tenka nelengva užduotis - surinkti gausų būrį talkininkų iš visos Lietuvos ir net kaimynių šalių, kad statybos būtų užbaigtos sutartu laiku. Štai neseniai atidarant trąšų terminalą buvo pranešta, kad sudėtingas projektas apėmė 48 įmones.

Politikai daug kalba apie uosto investicijų kuriamas darbo vietas. Bet darbo vietų skaičius būtent čia valstybei neturėtų būti tikslas. Technologinė pažanga uoste mažina rankų darbą. Jį pakeičia inžinerinis personalas ir aukštesnė, brangiau mokama kvalifikacija. Todėl čia laužomos galvos, kaip padidinti apyvartą be papildomų etatų, vienas pareigybes keičiant kitomis.

Nekantraujantiems naujų rekordų politikams aiškinama, kad uostas - ne fabrikas. Tai krovos ir prekių laikymo paslauga su vis daugiau brangios automatikos ir technikos. Dėl užsienio krovinių vyksta žiaurios grumtynės, o politinės įtampos laikais patikimiausia atrama - Lietuvos eksportas. Juk kur nors Skuode įsteigus naują medienos gaminių įmonę krovinių Klaipėdos uoste, tegu menka viena šimtąja procento, padidės. Tuomet iš to optimizmo gal rastųsi lėšų atstatyti ir avarinės būklės nenaudojamą geležinkelį, kad atokių vietovių bedarbiai galėtų pasiekti darbo vietas. To ypač siekia Skuodo savivaldybė.

Dar visiška nežinomybė, kokia depresija laukia Mažeikių, naftos gamyklai sukantis tokiu tempu, kad uoste kilo rūpesčių ne tik dėl krovos rodiklių, bet ir dėl to, ką daryti su naftos terminalo darbininkais, netinkamais perkelti prie suskystintų gamtinių dujų įrangos? Tad šiemet kelių dešimčių specialistų prieaugis konteinerių ir trąšų terminaluose vargu ar bent vienetu didins bendrą uosto darbuotojų skaičių, nors prognozuojama didesnė nei pernai krova.

Praktika rodo, kad įdomia antikine istorija neapdovanotose vietovėse darbo vietas kuria pramonė ir ją lydintis smulkusis verslas. Štai Klaipėdos laisvoji ekonominė zona skaičiuoja, kad pernai dėl čia įsteigtų įmonių veiklos sukurta pusė tūkstančio darbo vietų ir antra tiek - netiesiogiai, pas sandėlių nuomininkus. Šio ekonominio centro eksportas pernai siekė 2,5 mlrd. litų. Dalis krovinių iškeliavo per uostą. Tačiau pastebima, kad didelių gamyklų laikai praėję, nes joms aprūpinti šalyje nebūtų žmonių.

Nuo seno depresijos apimtose ir naujų ekonominių sukrėtimų paveiktose savivaldybėse yra darbo jėgos perteklius. Tačiau steigti verslų atokiau nuo didžiųjų miestų nesiseka, nors nublukusių ES finansavimo stendų, rodančių, kad pinigai pasiekia atokiausius kampelius, rajonuose apstu. Parama nukeliauja ne pinigų medžiams auginti, o bala žino kur: rainuotiems upelių vėžiams naikinti, vienkartinėms turizmo trasoms ar trinkelėmis grįstiems takams, kokius teko matyti garsios valstybės veikėjos gimtinėje miško laukymėje, iki kurios tenka dardėti 16 kilometrų žvyrkeliu pro ištuštėjusius vienkiemius. Kontrastas sukėlė estetinį šoką ir mintis apie projekto iniciatorių norą „įsisavinti“ kuo daugiau pinigų, o ne įkvėpti vietovei gyvybės. Ir tai apskrityje, iš kurios daugiausia žmonių emigruoja. O kiek straipsnių rajonų spaudoje prirašyta apie tai, kad mažuose miesteliuose užbaigti milijoniniai vandentvarkos projektai, bet žmonėms prie tinklų prisijungti - per brangu, nes jie pensininkai arba bedarbiai? O kaina išauga, kai kas trečias namas išvis neturi gyventojų.

Klaipėdos krašte neapgalvotų ES projektų atrastume taip pat. Ko vertas vien plačiai aprašytas Drevernos uostelio atvejis: beveik 17 mln. litų kainavusios krantinės gyvenvietę papuošė, bet jachtos dėl akvatorijos seklumos ir didelio laivybos kanalo atstumo prie jų priplaukti negali. Tačiau pamaryje tokią nesėkmę užglaistė socialinės būties paviršiuje suplaktas sluoksnis riebalų.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracija net reiškia susirūpinimą, kad dėl uosto įtakos rajono demografiniai ir ekonominiai rodikliai tokie aukšti, jog parengti projektai neatitinka tikslinėms paramos teritorijoms nustatytų kriterijų. Todėl bus sunku pretenduoti į ES paramą. Rajonas natūraliai aplipęs pramone ir sandėliais, jo vakarinės teritorijos jau seniai tapo Klaipėdos miegamaisiais rajonais. Uostamiesčio valdžia architektus netgi ragina ieškoti būdo, kaip žmones parginti atgal į daugiabučius. Tiesa, yra ir santykinai gera tuštėjančios Klaipėdos ypatybė - sutaupyti milijonai socialinėms išmokoms.

O dėl uosto investicijų ir darbo vietų, tai stora riekė, nors gauta iš ES, pagal nusistovėjusią praktiką atitektų užsienio statybų rangovams ar polių gamintojams. Tarkime, atplauks galinga danų žemkasė, pagilins kanalą, pasiims 100 milijonų, o mūsų šalyje dėl to nebus sukurta jokia darbo vieta. Bet, nepaisant diskusijų apie kapitalo judėjimo laisvę ir užsienio rangovų nugriebiamą grietinėlę, didžiulių uosto investicijų nauda valstybei vis tiek bus akivaizdi - greitas krovinių pralaidumas, saugi laivyba, rinkliavos ir mokesčiai į valstybės bei savivaldybių biudžetus.

Skirstant regionams naujo laikotarpio ES lėšas būtų pravartu bendruomenėms viešai padiskutuoti apie prioritetus, ar naudos turės atskiri bendruomenės individai, ar didelė grupė žmonių. Nes vieni žodį „investuoti“ supranta paraidžiui - „įdėti lėšas“, nesvarbu, kad į kiaurą ar nešvarią kišenę. O kiti siekia, kad tas valstybės indėlis priaugintų ekonominių palūkanų ar kūrybinių idėjų, ir žmonės nepaliktų savo namų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"