TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Esame baimės kompleksų nelaisvėje

2015 11 23 7:58

Žinomas lietuvių mokslininkas Zenonas Norkus prieš keletą metų parašė puikią knygą „Nepasiskelbusioji imperija“. Autorius argumentuotai įrodė, kad lietuviai  viduramžiais buvo sukūrę imperiją, kuri turėjo ne tik didžiausią teritoriją Europoje  Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Algirdo ir Vytauto valdymo laikais ,bet ir vykdydama ekspansinę politiką rytuose, kurį laiką– apie 200 metų neleido įsigalėti Maskvai ir tapti jai imperija.

Tačiau dėl objektyvių priežasčių ir lietuvių elito padarytų strateginių klaidų, pavyzdžiui, negelbstint nuo Maskvos Didžiojo Naugardo respublikos ir kitų priežasčių, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš „imperijos maitvanagio“ ilgainiui tapo nuo Maskvos priklausoma teritorija. Ji tiek nusilpo, kad XVIII a pabaigoje kartu su Lenkija apskritai išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio.

Nepaisant politinės LDK žūties, jos buvusios ekspansinės politikos dėka, atsirado baltarusių ir ukrainiečių tautos, o pati lietuvių tauta kad ir po daugiau kaip šimtmečio sugebėjo sukurti tautinę valstybę (1918– 1940m.).

Viduramžių Maskvos kunigaikštija virto Rusijos imperija, kurią bolševikai XX amžiuje pavertė Sovietų Sąjunga, o jai žlugus, imperinę Maskvos politiką tęsia Rusijos Federacija. Apie tai kalba bei rašo patys rusų politologai, meno ir kultūros žmonės, istorikai, etc. Tačiau nors oficialūs Maskvos pareigūnai apie savo šalies imperinius tikslus nekalba, bet jos darbai apie tai liudija: Krymo užgrobimas, įvykiai Gruzijoje, Ukrainoje ir net Sirijoje. Maskvos įtakos zonoje išlieka visa Vidurinė Azija, o taip pat Armėnija bei Azerbaidžanas. Panašu, kad tokio likimo gali sulaukti ir Moldova.

Rusijos imperinius siekius gerokai pristabdė Sovietų Sąjungos griūtis ir Jungtinių Valstijų politika. Sekant Z. Norkumi, JAV taip pat galėtume laikyti imperija. Tik ne teritorine, o vakarietiškų vertybių, karinės, finansinės ir ekonominės įtakos prasme. Matyt, ir Europos Sąjungą imperijologų požiūriu galime laikyti imperija, kurios įtaka juntama ne tik visai Europai, bet ir šiaurės Afrikai, buvusioms Europos didžiųjų valstybių kolonijoms.Tik skirtingai nuo Amerikos Europos Sąjunga neturi stiprios karinės galios. Iki šiol ji jos ir nesiekė.Tačiau jos finansinė ir ekonomnė galia yra milžiniška. Būdami Europos Sąjungoje, tiksliau jos periferijoje, mes automatiškai tampame ir ES imperijos dalimi.

Kurį laiką Europos Sąjunga su galių centrais Berlyne, Paryžiuje ir Londone siekė plėstis ir tai jai neblogai sekėsi. Tačiau susidūrusi su finansine, ekonomine ir pabėgėlių krize Europos Sąjunga (tiksliau jos galios centrai) stabtelėjo, suvokusi skirtingus bei sunkiai suderinamus įvairių valstybių, ypač didžiųjų, interesus. Imta atstatinėti sienų kontrolę tarp ES šalių, absoliučiai išsiskiria požiūris į pabėgėlius vakarų bei rytų Europoje.

Matyt, atėjo laikas Europos Sąjungai permąstyti savo strategiją ir sustiprinti savo karines jėgas, be kurių jai bus sunku susidoroti su naujais iškilusiais iššūkiais Europoje ir už jos ribų bei konkuruoti su kitomis pasaulio imperijomis. Europa negali remtis vien JAV karine jėga, kurios neužtenka visam pasauliui sutvarkyti. Pačiai Europos Sąjungai reikia turėti stiprias karines pajėgas.

Ar Lietuva galėtų būti už kurios nors sąlyginės imperijos ribų, visai viena ir absoliučiai savarankiška? Seniai nebūdama pati imperija ir turėdama menkus demografinius, ekonominius, karinius ir finansinius išteklius? Ar mes dar galime rinktis, kokiai imperijai galėtume priklausyti?

Manyčiau, kad mūsų pasirinkimas jau padarytas. Galbūt, ne visi juo patenkinti? Matyt, yra net tokių – kokia nors nereikšminga mažuma, kurie mielai priklausytų rytų imperijai, kaip kokia nors Baltarusija? Dar kiti norėtų labiau priklausyti JAV, nei Europos Sąjungai. Tačiau vien dėl geografinių ir ekonominių priežasčių jai priklausyti negalime, nors JAV įtaka tiek Baltijos šalims, tiek visai rytų Europai yra ženkli.

Priklausydama Europos Sąjungai ir turėdama gerus santykius su JAV, Lietuva ir jos gyventojai neturi pagrindo jausti baimių dėl savo išorės saugumo. Kaip taikliai yra pastebėjęs Kęstutis Girnius, Rusija neturi priežasčių pulti Lietuvos, ar kitų Baltijos šalių. Ji gal ir nėra susitaikiusi su faktu, kad mes esame NATO ir ES – dviejų vakarietiškų imperijų nariai ir tik bepročiai gali pradėti trečią pasaulinį karą su NATO bloku dėl kurios nors Baltijos valstybės užėmimo. Rusijos politika yra agresyvi, bet tikrai nėra kvaila. Nepervertinkim Rusijos galių ir mažiau skleiskime baimių. Jos poveikis pasaulio ir net Europos vystymuisi yra minimalus, o ekonominė ir finansinė padėtis yra kritinė. Tačiau visai jos nuvertinti neskubėkim.

Be baimių, kylančių iš Rusijos, Lietuvoje vis dar yra piliečių, kurie nuolat bando aktualizuoti prieškario baimes, tariamai kylančias iš Lenkijos ir vietinių lenkų. Vis dar yra tokių, kurie „tebevaduoja Vilnių“ nuo lenkų, nors jis seniausiai Lietuvos sudėtyje, o lenkų pačiame Vilniuje likę vos apie 20 proc. Lenkijos valstybė nekelia jokių ekspansinių siekių prieš Lietuvą ir net priklauso toms pačioms vakarų saugumo ir ekonominėms struktūroms. Tarp tų pačių „Vilniaus vaduotojų“, yra dar bijančių tariamai lenkiškos abėcėlės, galinčios „sugadinti“ lietuvių kalbą. Nors tos kelios raidės, pradedant „W“ ir baigiant „X“, visai nėra lenkiškos, o priklauso daugelio Europos tautų abėcėlėms ir šimtmečiais buvo naudojamos mūsų protėvių.

Protinga tauta, sukūrusi, savo imperiją, tikrai nebijojo savo kaimynų, bet vadovavosi racionalia politika. Šiandien ji kylančias ir specialiai keliamas baimes susijusias su karo pabėgėliais Europoje privalo nugalėti drąsa ir proto argumentais. Norisi tikėti, kad visos baimės mūsų drąsesnės ir protingesnės tautos dalies pastangomis bus nugalėtos. Juk teroristų pagrindinė užduotis yra įbauginti žmones, priversti Europos visuomenę pastoviai bijoti, o ne gyventi normalų gyvenimą.

Jeigu Lietuvai ir reikėtų ko nors bijoti, tai savo ne valstybiškai mąstančių politikų, jų nesugebėjimo atskirti pirmaeilius dalykus nuo antraeilių, asmeninių ambicijų priešpastatymo valstybiniams interesams. Kad tam yra priežasčių, parodė praėjusio penktadienio įvykiai, kai vietinis pabėgėlis su policininkui priklausančiu ginklu sukėlė ant kojų ne tik visą Lietuvos policiją. Be Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, kuris jau seniai atkreipė valstybės vadovų dėmesį į tragišką Lietuvos policijos būklę, jos menką aprūpinimą ir finansavimą, skurdžius policininkų atlyginimus, Lietuvoje nei prezidentė, nei Seimo pirmininkė nesugebėjo pasirodyti valstybininkėmis. Jos ėmė suvedinėti sąskaitas su per daug nepriklausomu, bet sąžiningu ir profesionaliu ministru. Liūdna, kad tenka bijoti ir nepasitikėti tomis, kurias pati tauta kažkada išrinko. Šiandien tauta akivaizdžiai yra S. Skvernelio pusėje. Ji pasitiki šiuo ministru. Ateitis parodys, kokio pasitikėjimo nusipelnė prezidentė ir Seimo pirmininkė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"