TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Esame tauta, ne "drebučiai"

2012 04 06 6:00

Ir anais laikais buvo neblogų dalykų, pavyzdžiui, laikraščio rubrika "Nepraeikime pro šalį", raginusi būti neabejingiems, jeigu matome ką negerai.

Kad toks raginimas praverstų ir dabar, rodo epizodas - jaunikaičiai tuščias alaus skardines meta čia pat, sau po kojomis, nesivargindami nueiti iki šiukšliadėžės, už juos tai padaro iš paskos einantis senjoras. 

Bet štai ir kitas epizodas. Žiemos kelyje automobilį staiga sumėto ir jis - jau griovyje ant šono, ir dar užpakaliu į priekį. Keleiviai sutrikę ir bejėgiai, o automobiliai skrieja pro šalį lyg niekur nieko. Vis dėlto vienas sustoja. Išlipa keli pečiuiti, plikom galvom vyrukai, apžiūri, atsineša trosą, padeda išvilkti mašiną iš griovio, paklausia, ar viskas gerai, sėda į ratus ir nurūksta. Sakyk, ką nori, bet būtent vadinamieji skustagalviai, taip pat jaunosios kartos atstovai, nepravažiavo pro šalį.

Tiesą pasakius, amžius čia nieko dėtas. Kad nenusuktum žvilgsnio nuo patekusiojo į bėdą, reikia, jog būtum šis tas daugiau negu statistinis praeivis. Reikia platesnio supratimo, atjautos ir gerumo. Tačiau vien to neužtenka, nes gerumas bus tikrai geras tada, kai jį lydės ir geras veiksmas, - kai padėsi atsikelti parpuolusiajam, prašnekinsi nusiminusį žmogų, sudrausminsi išdykėlį.

Bet tokių gebėjimų mums kaip tik labai trūksta. Daugelio gerumas yra per daug drovus ir susikaustęs, gražūs žodžiai lieka nepasakyti, kilnūs ketinimai - neįkūnyti. Tuo metu bloga nuotaika kaipmat pereina į veiksmus, smurtautojas nesivaržydamas burnoja ir mojuoja kumščiais. Mūsų žmonių emocinė pusiausvyra aiškiai sutrikusi.

Kad ir kaip ten būtų, gerųjų ir teisiųjų neabejotinai yra daugiau. Tačiau jie paprastai būna užsidarę ir vieniši, jiems trūksta atvirumo, kurio būtinai reikia, kad megztųsi bendravimas, kurtųsi tarpusavio jungtys. Neišreikštas, "neišsipildęs" gerumas jau savaime liūdina. Bet dar blogiau, jog tai turi ir abejotinų platesnių padarinių. Dėl to visuomenė darosi pabira ir silpna, stokoja aiškesnės pilietinės raiškos, tvirtesnio charakterio, vangiai geba priešintis neteisingumui ir kitokiam blogiui. Tokia visuomene lengva manipuliuoti, su ja galima ir nesiskaityti.

Tad nenuostabu, kad mūsų viešojoje erdvėje gerumas neturi aiškesnės pozicijos, nors pastaruoju metu jo balsas tvirtėja. O pažvelgus plačiau - viešasis interesas akivaizdžiai pralaimi kovą su naudos siekiančiu privačiu interesu.

Šia proga verta kai ką prisiminti. Dar gerokai prieš Atgimimą į filosofų seminarus institute atvykdavo ir šviesaus atminimo gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis. Jis aiškino, kad visuomenė kartais gali smukti - virsti (būti paverčiama) bespalve ir beveide žmonių mase, per kurią "pereina" ir, nesutikdamos atmetimo, nusėda melas, įtarumas, nepasitikėjimas bei kitokios žmogaus dvasią luošinančios blogybės. Žmonės - tylūs ir vienodi, lyg slėptų savo veidą.

Tokią visuomenę gruzinų mąstytojas įvardijo žodžiu "želė". Šis žodis vartojamas ir lietuvių kalboje, tačiau filosofams pasirodė, kad jį labiau tinka versti į "drebučiai", taip vaizdingiau nusakant aptariamą visuomenės būseną. Buvo nesunku suprasti, jog turima galvoje pirmiausia sovietinė visuomenė, tačiau aiškėjo ir kita - "drebučių" fenomenas yra universalus, gali susidaryti bet kurioje visuomenėje, bet kada, nors ir kitaip, ir dėl kitokių priežasčių. Galime drąsiai sakyti, kad ne išimtis ir dabartinė Lietuvos visuomenė, o žvelgiant plačiau minėtas įvaizdis gali būti taikomas ir tokiam dideliam dariniui kaip Europa, nes simptomų jau netrūksta.

Gyvename išorinio - europinio ir globaliojo - atvirumo sąlygomis. Po prievartinio uždarumo dešimtmečių gerai suprantame atvirumo ir pakantos vertę. Bet kartu didėja ir supratimas, kad anaiptol ne viskas, kas ateina iš svetur, mus turtina bei skatina, todėl ne visoks atvirumas yra pageidautinas. Kad jis būtų toks ir pasitvirtintų, reikia ir tam tikro uždarumo, reikia kriterijų, kurie padėtų susivokti, atsirinkti, ką priimti, o nuo ko laikytis atokiai. Turi būti jaučiamos tam tikros ribos, reikalingos tam, kad išlaikytume savo tapatumą, kuris kartais ima tirpti, kad mūsų visuomenė nevirstų drebučiais, netaptų aiškių bruožų neturinčia želė, per kurią gali lengvai "pereiti" bet kas.

Išorinis atvirumas susipina su valstybės vidaus uždarumu, tad kažkur už mūsų, virš mūsų sprendžiami svarbūs dalykai, o žmonės apie tai mažai ką nutuokia, kol pamato, kad, pavyzdžiui, turime pirkti ne lietuviškus, bet dvigubai ar daugiau brangesnius užsienietiškus vaistus, kad vaizdingose apylinkėse įsikuria gamtą teršiančios ir nepajudinamos danų kiaulidės, o valstybė pradeda virsti kieno nors ekonominės ir kultūrinės hegemonijos teritorija. Vadinasi, kai kuriose institucijose neveikia atrankos ir apsaugos kriterijai, net jeigu tokių ir esama, arba suveikia kitas principas - "ko negali pinigai, gali dideli pinigai".

Į drebučių temą galima pažvelgti ir šiek tiek kitokiu kampu. Jau kuris laikas lietuvius kas nors smarkiai sudrebina - banko žlugimas, mokestis už šildymą, kylančios kainos. Drebina ir galvų kapojimo mašina, prezidentinė ar ne - ne taip svarbu. O kai aplinkui dedasi tokie dalykai, dažnas ims drebėti ir nežinia dėl ko. Tačiau drebėjimas - baimės požymis. O baimė, kaip žinome, negeras jausmas. Ji kausto valią, trumpina gyvenimą, iš baimės galima ir numirti. Ką gali žinoti, gal specialiai taip ir daroma, kad žmonės nuolat ko nors bijotų, - su tokiais lengviau, tokie su viskuo sutinka. Bet čia jau veliuosi į sąmokslo teorijas... Šiaip ar taip, baimės geriau atsikratyti, nereikia jai pasiduoti. Psichologai sako, kad baimė mažėja, kai ima aiškėti jos priežastys, o kai kurios jų pastaruoju metu iš tikrųjų aiškėja.

Kadaise buvome verčiami bespalve "liaudimi", "dirbančiaisiais". Tačiau nepasidavėme, nepabijojome parodyti, kad esame tauta. Ir laimėjome. Gebėjimas jauniems ir vyresniems telktis dėl skaidresnio teisingumo, padėti patyrusiajam nelaimę, neįsileisti į savo sąžinę melo ar kitokio blogio ir dabar liudija, kad esame tauta, o ne pilka vartotojų masė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"