Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Esame visi gundomi

 
2017 03 05 23:00

Jei pats Dievo Sūnus – „Galva Bažnyčios“ (Ef 1, 22) – leidosi gundomas, kad mums suteiktų daugiau drąsos panašiai elgtis kaip Jis, turime suvokti, jog pagundų neišvengsime...

Gyvenimas be gundymų – ne gyvenimas, o vegetavimas, nes nesuteikia žmogui galimybių, įrodančių, ko jis iš tiesų yra vertas. Kas, atsainiai numodamas ranka į elementarių moralės principų laikymąsi, į pirmą vietą iškelia visų gyvenimo malonumų siekį ir sako: „Aš pagundų neturiu, nes, ką noriu, tai ir darau“, vadovaujasi iš viso Biblijos konteksto ištraukta didžiojo melo žinia: „Kristus nebuvo prikeltas“ (1 Kor 15, 16), todėl „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Kai žmogaus doroviniai sąžinės stabdžiai nebeveikia, jis kaip sugauta bejėgė musė aplimpa nuodingų voratinklių siūleliais, ir, paaiškėja, kad, užuot aukštai skraidęs savo įsivaizduojamos laisvės sparnais, tapo iščiulpta savo gundymų auka. Ar gali žmogus būti gundomas blogio ir užgrūdintos jo dorybės, jei jis visas pasinėręs į melo srutas?

Tinkamiausias gundymų priešnuodis – malonė, padedanti mums laužyti gimtosios kaltės pažeisto prigimtinio proto puikybės ragus ir įliejanti į mūsų mąstymą nuolankumo balzamo, naikinančio savimanos bacilas ir parengiančio Dievo Sūnui prideramą vietą mūsų širdyje. Antonijus Surožietis (Anthony Bloom, 1914 – 2003) rašė: „Meilės Karalių turime vainikuoti savo prote ir širdyje, kad Jis užvaldytų mūsų valią ir mumyse įkurtų Šventosios Dvasios buveinę. Ši maža kosmoso dalelė – mūsų kūnas ir siela – turi būti išlaisvinta iš vergovės pasauliui ir velniui, išvaduota tarsi iš okupantų visą gyvenimą trunkančioje šviesoje ir grąžinta teisėtam Karaliui“.

2015 metais vasario 27 dieną buvo negailestingai susidorota su Borisu Nemcovu. Žiauraus pasikėsinimo į B. Nemcovą užsakovai nepajėgė atsispirti piktosios dvasios gundymui sušaudyti šį laisvės šauklį, nes manė: „Neliks šio ramybės drumstėjo, visuomenėje bus mažiau kenkėjų“. Nors minėtam drąsiam politikui žuvus, atrodo, laimėjo tamsos tarnai, bet, viską vertinant tikėjimo šviesoje, tikrasis priešas – „tamsybių pasaulio valdovai“ (Ef 6, 12) – priartino savo galutinio pasmerkimo dieną, nes kankinių pralietas šaukiasi dieviško teisumo išsipildymo – suvedžiotojo velnio į ugninės sieros ežerą įmetimo (Apr 20, 10). Nuožmus gundytojas ir šiais laikais, pasinaudodamas dvasiškai aklų diktatorių sprendimais, sėja smurtinę mirtį, tačiau nužudyti žmonės, ypač troškę Jėzaus tiesos ir kovoję dėl savosios šalies laisvės, turi savo dalį tų kankinių būryje, kuriems skirta balto drabužio garbė (Apr 6, 11).

Šėtonas yra rafinuočiausias apgavikas ir protų uzurpatorius, kuris stengiasi taip sujaukti žmonių mintis, kad gėrį jie vadintų blogiu, o blogą dalyką laikytų geru. Antai jo melo kerai, sklindantys iš propagandinio Kremliaus valdžios ruporo, daugelio rusų protus apsvaigino nuolat liejama dezinformacijos lavina: jie lengvabūdiškai ir per daug patikliai tiki, ką skelbia jų „teisusis“ prezidentas... Jie iš tikrųjų galėtų plačiau mąstyti bei daryti teisingesnes išvadas, jei labiau savo mintis bei širdis atgręžtų į Viešpatį, ir Jo tiesos žodis jiems taptų ryškiu kasdienybės žibintu (plg. Ps 119, 105), padedančiu demaskuoti piktojo tamsos klastą, nesvarbu iš kur ji sklistų.

Gavėnios metu žvelgiame į savo širdį, nes pirmiausia dėl kiekvieno iš mūsų atskirai, o tik paskui dėl milijardų Jėzus atidavė savo gyvybę. Jei Kristus būtų miręs ne už visą žmoniją, tada neišgelbėtiems asmenims kitų likimas nerūpėtų, nes jie patys dėl nusiminimo pultų į neviltį. Kai giliau suvoksime, kad dėl kiekvieno iš mūsų savanoriškai pasiaukojo Dievo Sūnus, tada kasdien sutinkamą žmogų labiau priimsime kaip Jo šventovę, nes kad ir labai sunkios kaltės slėgtų jį, jis nėra mažiau mylimas už tą, kuris dabar šventai gyvena. Be abejo, slegiančias širdį naštas per išpažintį atiduodame Viešpačiui, bet iš tiesų dar nepasirodė, kas mes, kai su Juo akis į akį susitiksime, būsime (plg. 1 Jn 3, 2). Šitoks žinojimas taurins mūsų širdis ir neleis vienų asmenų iškelti aukščiau už kitus...

Kiekvienas gundymas yra kaip mums duotas testas, kuris nustato mūsų dvasinę brandą ir atliktų darbų Dievui vertę. Jei, pavyzdžiui, bendraudami su užsiplieskusiu pykčiu žmogumi išlaikome ramybę ir net mintyse už jį pasimeldžiame, kad nurimtų, tai – visiems tik į naudą, nes mums – kantrybės dorybės sustiprinimas, o mūsų atsuktas „žandas“, per kurį jis tvojo piktų žodžių kumščiu, jį patį galėjo sugėdinti ir atvesti į sveiką protą. O kai kas nors prašo daryti tai, kas mums šiuo atveju yra nepriimtina (čia pagundos esmė – dėl savo neryžtingumo ir netikro nuolankumo veikti prieš savo sąžinę ir sutikti su mūsų laisvę suvaržančiu bei pažeminančiu siūlymu), išdrįstame tarti „Ne“.

Nebijokime gundymų, kuriais velnias gundė Jėzų. Kai Jo šauksimės, padės mums juos įveikti. Tačiau kai kartais patys prisišaukiame pagundas, kurios kyla iš mūsų nuodėmingų įpročių, tada nebegalime delsti – imamės visų priemonių bei būdų, kad Dievas blogus įpročius padėtų pakeisti gerais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"