Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Estija užkniso. Estonia sucks

 
2016 11 21 8:38

Taip, būtent Estonia sucks – rašau angliškai, kad ir kai kurie estai perskaitytų ir įtartų, kad dar ne visus pavyko įtikinti, jog jų šalis geriausia ir visi ją mato žydros saulėtos jūros fone. 

Nes jei jau prieš kokius 15 metų iš Šiaurės atsklisdavo arogantiškos žinios, kad estai ne tik susitvarkė protingiau už likusius skandinavus, bet ir apskritai yra protingiausi, tai šiais metais mūsų žiniasklaidoje pasirodančios naujienos iš Estijos ima rimtai knisti. Jos, pakeliui primindamos mūsų pačių atsilikimą, nuolatos pabrėžia, kad toje mistinėje šalyje viskas iš esmės yra geriausia, ir vargu ar Rojuj būtų geriau. Nes ten gali nebūti interneto. O estai turi aukščiausią jų lygumose kalną, ant kurio veikia internetas – bent taip apie jį giriasi turistinėse brošiūrose. Vadinasi, aukščiau nėra kur.

Ir iš tiesų mes šiandien žinome, kad estai pertvarkė valstybę taip, kaip dar niekam nėra pavykę. Jie jau rengiasi valstybės 100-mečio minėjimui ir ta proga ne tik subūrė šventimo komitetą, bet ir padovanojo kiekvienai mokyklai po muzikos instrumentą. Lietuvoje, deja, tik paminklų bus pristatyta, pagiedota ant tiltų su žvakelėmis ir surengta daug fasadiškai nuobodžių minėjimų. Estų valdžia rengiasi sumažinti biurokratų skaičių ir steigia superministeriją, į kurią bus sutelktos visos gyvenimo sritys. Mes, regis, turime tik patekančias ir nusileidžiančias saulėlydžio komisijas. Estijoje kruopščiai atrinkti penki dailininkai ir penki rašytojai trejus metus iš eilės gaus mėnesinę algą – o ką mes į tai? Nekalbant, kad Helsinkis yra prie pat Talino, o mums iki Varšuvos – 10 valandų kelio. Ir dar nepamirškime jų stebuklingo balsavimo internetu.

Vis dėlto tas itin sklandus ėjimas pirmyn mums, iš sovietmečio nepatikliems žmonėms, kelia ne vien pavydą, bet ir įtarimų. Nes tai, ką skaitome naujienose ir kuo gėrimės, pernelyg primena valstybinių institucijų reklaminius pranešimus spaudai. O gal – vienos institucijos, skirtos užsieniui, nes estai, kaip puikiai žinome, skalbinių viešai neskalbia. Pagaliau nuo to apsisaugoti jie turi vieną neginčytiną ginklą – kalbą, kurios niekas, be jų pačių, nesupranta. Mes savo unikalią sanskritiškąją irgi turime, bet apsiliuobti viešai – mūsų genuose. Taigi, jei nenuvyksi į Estiją ir su vietiniais nepasišnekėsi iš širdies (o iki esto širdies toliau nei iki Varšuvos), beliks tik paviršutiniškas turisto žvilgsnis ir valstybinis pranešimas, iš tiesų nežinant, kokia yra situacija. Nes tokiais pranešimais perduodama ne esmė, ne kaip veikia įstatymas, o tik patys nutarimai, t.y. vyriausybės ar kitų institucijų siekiai. Beveik rinkiminiai šūkiai. Jei buvo pasakyta, kad statistiškai pensijos pas juos didžiausios – tuo ir tikime, nes kas patikrins, kaip pensininkai gyvena iš tikrųjų. Ypač kai tas žinias mums pagarsina bankų ekonomistai ir neoliberalios minties institutai... Jei kultūrai skiriamas didžiausias iš Baltijos šalių procentas nuo BVP, mes ir žinome, kad tai – geriausias rodiklis, ir netikriname, kaip tai veikia realiai ir ką valstybė suteikia kultūros žmonėms.

Bet šaltesniu žvilgsniu prasiskverbus pro oficialių pranešimų ugniasienę galima šį bei tą aptikti, ir tik nuo mūsų priklausys, kaip mes sutiksime įvairias naujienas. Sakykime, Tartu mieste spalį atidarytas didžiulis Nacionalinis muziejus, ir dabar juo mirga žiniasklaidos antraštės. Ar mums belieka pavydėti? Ko? Estai apskritai neturėjo nacionalinio muziejaus nuo 1909 metų, tik šiandien jis atsirado, ir tai mums būtų nesuprantamas apsileidimas. Bet tai vėlgi – tik datos ir skaičiai, nes kaip muziejai dirba – jau kita tema. Kultūros ministerija skelbia, kad Estijoje 10 menininkų gaus trejų metų atlygį – skamba tarsi viliojančiai gražiai, ak, kaip valstybė rūpinasi kultūra, – bet greta to paaiškėja, kad kiti menininkai neturi jokios valstybės užuovėjos. Belieka priminti, kad Lietuvoje per 5000 asmenų turi meno kūrėjo statusą, teikiantį jiems socialines garantijas ir kai kuriems net rentas.

Pagaliau estai žada steigti superministeriją, kurioje liktų dirbti stipriai sumažintas valstybės tarnautojų aparatas. Nesigilinkime į tai, kiek valstybei reikia tarnautojų, tiesiog pabandykime apkeisti dėmenis ir parašyti: „Lietuva steigia superministeriją“. Ir jau šiandien galime skaityti politinių apžvalgininkų papliūpas būsimam premjerui dėl minties sutelkti ministerijas po vienu stogu ar porą jų perkelti į Kauną. Tada analogiškai keiskime ir kitus žodžius naujienose: Lietuva nusprendė 10-iai menininkų suteikti valstybines algas. Girdite? Tai facebooko korio dūzgesys iš pykčio, kartėlio ir sarkazmo, ten net galime perskaityti tų lietuvių menininkų pavardes. Tad kodėl Estijoje turėtų būti kitaip? O kas būtų, jei kiekvienai mokyklų padalintume po instrumentą? Ar gali būti kas kvailiau už kokią mandoliną Trakams? Kvailiau, sako mūsų istorikai ir įvairių visuomenės sąjūdžių tyrinėtojai, būtų tik balsavimas internetu. Nes estų sprendimą jie vadina bene labiausiai nepamatuotu žingsniu per visą naujosios respublikos egzistavimą. Nes – net nepaisant šiandien vis labiau lendančių kibernetinių saugumo plyšių, – pilietis bent kartą per keletą metų turi pakelti užpakalį nuo sofos ir nueiti atlikti savo pareigą, jei paprastai dalyvauja šalies valdyme tik nuo tos sofos žiūrėdamas televizorių ir keikdamasis.

Štai čia, regis, ir yra vienas esminių mūsų atskaitos taškų: Estija yra Estija, o Lietuva, deja – tik Lietuva. Šios dvi šalys mūsų smegenyse išsikovojo tokias pozicijas, kad labai sunku būtų jas suartinti. Tai ir mano žvilgsnis: kai prieš 20 metų jų buvęs teatro sąjungos pirmininkas, mikliai orientavęsis visuose politiniuose vėjuose ir šiandien perėjęs visas partijas, viename festivalyje išsitraukė estiškus banknotus ir tarptautinei kompanijai pareiškė, kad Estija yra vienintelė šalis Europoje, kuri ant banknotuose įamžino tik kultūros veikėjus, aš susigūžęs pavydžiai linkčiojau galva – ir gal tik po pusvalandžio prisiminiau, kad ir mes taip elgėmės, ir švedai, ir kitos tautos. Bet proga buvo praleista, reklamos mūšį Estija laimėjo sausai. Ir jį laimi iki šiol – taip, kad net nesusimąstome, o tik susigūžę linkčiojame jiems: šaunuoliai, nuostabu, vykimės. Nes jie – racionalūs, jie protestantai, jie susiklausę, kilnūs, išdidžiai besirūpinantys savimi ir ...

Ir skaitau Sofi Oksanen, estų kilmės rašytojos, romaną „Stalino karvės“: „Vakare mano mama verkia (...) Vadinasi, tai tiesa. Kad didžiausias esto priešas yra kitas estas. (...) Mano šalis sukčiaudama pasipelno iš manęs, mano šalis iš manęs vagia, mano šalis mane apgaudinėja“ (Stalino karvės, Vilnius, 2012, p. 403–404, vertė Danutė Sirijos Giraitė). Oksanen pateikia tokią detalią kelių šimtų puslapių studiją apie estų gyvenimą sovietmečiu ir jauseną emigravus ar vėl parplaukus iš Helsinkio atgal į posovietiją, kad mūsų skirtingų bėgių geležinkeliai tampa lygybės ženklu. Ir pasijuntu beveik brolis su estais, nes šitas sakinys atperka visus jų oficialius savigyros priepuolius ir mūsų nuolankias maldas už jų sėkmę. Todėl dar sykį kimbu jam į atlapus, tik jau melsdamas atleisti, nes jo sėkmė – tai veidrodis, rodantis ir mano sėkmę.

Estas – tai galėtų būti ne vien šalies gyventojo pavadinimas, bet ir mato vienetas, žymintis mūsų reakciją, mūsų menkavertiškumą ir savinieką. Kaip interneto klikas, kuris parodo, kiek žmonių susidomėjo klaidinga, bet intriguojančia antrašte. „Pagal žiniasklaidos laisvę atsiliekame nuo Estijos“, – šis pasakymas vertas kokio pusantro esto; „Taline viešasis transportas nemokamas“ – 5 estai. „Turime verslininkus nešioti ant rankų ir taip neatsiliksime nuo Estijos“ – 10 estų verta frazė. Skaičiuoti paprasta: kuo reklamiškiau ir garsiau, tuo esčiau. Su sąlyga, kad iškart patikėsime pavadinimu ir nesigilinsime ne per vieną savy besiknaisiojantį lietuvį.

Ir galbūt tikroji Estija čia niekuo dėta. Tiesiog – graži maža šalis šiauriau mūsų, į kurią ne pro šalį būtų užsukti ir pažvelgti giliau.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"