TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais

2015 02 19 6:00

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška-turkiška tema. Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franzo Werfelio romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais. Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas F. Werfelio romanas?

Teisinga, kai lietuvių skaitytojui sudaroma galimybė susipažinti su armėniškąja tų tolimų įvykių versija. Tačiau ar teisinga, t. y. ar demokratiška, kad Lietuva į 1915-ųjų tragediją (kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, taip pat ir Lietuvoje, ši data įvardijama kaip armėnų genocidas) neturi galimybės pažvelgti kitokią nuomonę turinčiųjų akimis?

Jei Lietuva civilizuota valstybė, mes turėtume žinoti ir turkiškąją versiją. Jei manome, jog šiuo konkrečiu atveju turkai vis tik nepajėgūs objektyviai vertinti istorinių šaltinių, kad būtume visiškai tikri, susiraskime ne Turkijos, o, sakykim, Austrijos istoriko, mokslininko, tyrinėtojo Ericho Feiglio (1931–2007) veikalus. E. Feiglis – autoritetinga, visoje Europoje žinoma figūra. Jis – profesorius, rašytojas, žurnalistas, režisierius. E. Feiglis tyrinėjo Austrijos imperatoriaus Karolio I, imperatorienės Zitos, Otto von Habsburgo biografijas, gilinosi į Austrijos ir Artimųjų Rytų praeitį. Jis – daugelio Austrijos ir tarptautinių premijų laureatas, apdovanotas solidžiais ordinais ir medaliais (Konstantino ordinas, Austrijos ordinas, skiriamas už nuopelnus mokslui ir menui...).

Vienas iš reikšmingiausių jo kūrinių – „Teroro mitai. Armėniškas ekstremizmas: ištakos ir istorinis kontekstas“. Kita ne mažiau sensacinga E. Feiglio knyga – „Armėnų mitomanija“. Kodėl mes turėtume bent jau žinoti, kad tokios knygos egzistuoja, kad jas galima perskaityti anglų ir rusų kalbomis? Jose teigiama, jog romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ parašytas remiantis suklastota, falsifikatorių rašytojui F. Werfeliui sumaniai pakišta klastote.

Intriga štai kokia: armėnų poziciją palaikantieji tvirtina, jog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė buvo išleidusi įsakymą, įpareigojantį masiškai žudyti armėnų tautybės žmones, įskaitant net vaikus ir moteris (omenyje turimos 1915-aisiais armėnų patirtos aukos). Armėniškosios versijos oponentai teigia, jog tokio žiauraus įsakymo turkai niekad nėra paskelbę.

Tiesiog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė nutarė iš kai kurių pasienio zonų armėnus iškelti į šalies gilumą. Kitaip pasielgti Osmanų imperija negalėjusi. Iškeldinti armėnus turkams anuomet atrodė būtina, nes gyvendami tarp musulmonų armėnai nuolat rėmė turkų priešus. Pasienio zonose gyvenančių armėnų antiturkiškos nuotaikos ypač sustiprėdavo tuomet, kai Osmanų imperijai ir iš jos besiformuojančiai Turkijos valstybei ateidavo sunkios dienos – tekdavo atremti, sakykim, Rusijos imperijos puolimą.

Tad Lietuva, jei nori būti demokratiška, dvigubų standartų nepripažįstanti valstybė, neturi kito kelio, kitos išeities: išleidusi į pasaulį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, turėtų pasirūpinti, kad knygynų lentynose atsirastų bent vienas į lietuvių kalbą išverstas E. Feiglio veikalas armėniška-turkiška tema.

Juolab, kad proturkišką prof. E. Feiglio poziciją remiančių, palaikančių bei papildančių mokslininkų Europoje esama ir daugiau.

E. Feiglis turi dešimtis bendraminčių

Paminėsiu tik keletą. Štai jie: Didžiosios Britanijos žurnalistas, rašytojas, analitikas Thomasas de Waalas, Prancūzijos istorikas Fernand‘as Braudelis, Belgijos istorikas Michelis van Esbroeckas, Švedijos tarptautinių santykių instituto vyresnysis mokslinis bendradaris Bertilas Duneris, prancūzų teisininkas ir istorikas Georges‘as de Maleville‘is, lenkų istorikas ir publicistas Piotras Kwiatkiewiczius, filosofijos daktarė iš Vokietijos Tessa, vokiečių istorikas Uwe Topperis, istorijos dėstytojas iš Olandijos Arendas Janas Boekestijnas...

Pavyzdžiui, pastarasis tvirtina, jog „tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje esama reikšmingo skirtumo. Pirma, žydai nepadarė nieko blogo vokiečiams. Jie tiesiog susidūrė su žiauriu Hitlerio rasizmu. Tuo tarpu esama daug įrodymų, kad armėnai anuomet bendradarbiavo su rusais, o kai kurie iš armėnų net dalyvavo partizaniniame judėjime, nukreiptame prieš turkus“.

Vokiečių mokslininkas Eberhardas Jackelis yra pasakęs: „Įrodymų, kad būta oficialių Turkijos valdžios nurodymų naikinti armėnus, nėra. Dar labai svarbu pabrėžti, jog aplink Konstantinopolį ir pačiame Konstantinopolyje gyvenančių armėnų niekas nedeportavo.“ Nedeportavo todėl, kad šie nekolaboravo su Rusijos imperija.

O štai britų istorikas, karo analitikas Gwynne‘as Dyeris rašė: „Manoma, kad istorikai, įsigilinę į to meto periodą, susidarys nuomonę, jog turkas Talat-paša (būtent tas pats Talat-paša, kurį armėnai nepagrįstai kaltino išleidus įsakymą be gailesčio žudyti visus armėnus, kai tuo tarpu austrų istorikas E. Feiglis tvirtina, jog Talat-paša yra išleidęs įsakymą taikiai, nenaudojant smurto, iškeldinti armėnus tik iš pasienio zonų) ir jo šalininkai buvo ne „žiaurūs velniai“, o drąsūs žmonės, kovojantys už savo tautos išlikimą ypač sudėtingu laikotarpiu“.

Kodėl dvigubų standartų nemėgstanti Lietuva apie tai nieko nežino?

Nutylėti armėnų teroristai

Šių eilučių autoriui yra tekę susipažinti su vieno Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno moksline disertacija terorizmo tema. Sprendžiant iš VSD atstovo 2006-aisiais sėkmingai apgintos mokslinės disertacijos „Terorizmas ir jo prevencija Lietuvoje“, teroristais tampa vien musulmonai. Kad terorizmas turi ir kitokių niuansų, tuometinio VSD darbuotojo disertacijoje aptikau tik mažyčių užuominų.

Pavyzdžiui, apie teroristines organizacijas „Asala“, „Gnčak“ ar „Dašnakcutiun“ minėtoje disertacijoje – nė žodžio. O juk armėnų teroristai 1973–1994 metais surengė 29 teroro aktus, nukreiptus prieš turkų diplomatus – ambasadorius, konsulus ir jų šeimos narius.

Be kita ko, bombos sproginėjo ir šūviai aidėjo visai neseniai. Griaudėjo ir aidėjo ne kur nors Šiaurės ašigalyje ar Sacharos dūkumoje, o būtent Paryžiuje, Vatikane, Santa Barbaroje, Sidnėjuje, Belgrade, Vienoje, Otavoje, Lisabonoje, Briuselyje, Bostone, Los Andžele, Ženevoje... Tie išpuoliai buvo kruvini. Jų metu žuvo ne tik turkų diplomatai ir jų žmonos bei vaikai, bet ir niekuo dėti europiečiai.

Deja, skaitydamas lietuviškąją disertaciją apie tai kažkodėl nieko nesužinosi. Todėl ir klausiu: kaip pavadinti tokią Lietuvos slaptosios tarnybos darbuotojo laikyseną – trumparegiškumu, neišmanymu, tendencingumu? Gal šiuo metu padėtis VSD struktūrose jau pasikeitusi? Gal į terorizmo šaltinius mūsų „džeimsai bondai“ jau žiūri plačiau, giliau, atidžiau?

Kruvinas pėdsakas Šveicarijoje

Beje, kai Europą sukrėtė teroro aktas prieš „Charlie Hebdo“ redakcijos darbuotojus, Šveicarijoje prisimintas ASALA gimtadienis. Šveicarijos laikraštyje „Schweiz“ neseniai išspausdintas straipsnis apie armėnų teroristinės organizacijos ASALA žvėriškumus.

Šveicarija negalėjo neprisiminti šiurpą keliančio ASALA pavadinimo. Ji keletą sykių kentėjo nuo šių teroristų. Pavyzdžiui, 1981 metų liepos 19–22 dienomis ASALA smogikai šioje valstybėje susprogdino net keturias bombas: šalia federalinio parlamento pastato, Ciuricho oro uoste, universalinės parduotuvės moterų skyriuje Lozanoje ir Ženevos geležinkelio stotyje. Be abejo, būta ir sužeistųjų, ir žuvusiųjų.

Įsimintini ir ASALA šantažo metodai. Kai Šveicarijos policija sulaikė keletą teroristų, ASALA smogikai ėmė rengti naujus išpuolius reikalaudami, jog sulaikytieji nedelsiant būtų paleisti į laisvę.

Lietuvai pasisekė nei labiau Šveicarijai. Lietuvoje ši organizacija nėra surengusi nė vieno išpuolio. Bet ar Lietuva turi moralinę teisę neprisiminti šių įvykių? Lietuvai privalu žinoti, koks buvo vienas iš pagrindinių ASALA reikalavimų: Turkija ir Europa privalo 1915-ųjų įvykius traktuoti kaip armėnų genocidą.

Be to, 2015 metų sausį, kai Europą sukrėtė teroro akcija prieš „Charlie Hebdo“, sukako 40 metų, kai buvo įkurta ASALA, kai ji surengė savo pirmąją operaciją 1975 metų sausį Beirute. Pagal amerikiečių pateikiamą terorizmo statistiką, ASALA visame pasaulyje surengė 84 teroro aktus, kurių metu gyvybių neteko 46 žmonės, o 299 buvo sužeisti.

Bet lietuviškoje spaudoje – nė vienos publikacijos apie ASALA aukas. Lietuvą domina tik kitokio pobūdžio teroro aktai.

Kodėl Lietuva nesuteikia tribūnos Turkijos pozicijai?

Nagrinėjant terorizmo temą knieti pastebėti, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) per pastaruosius keliolika metų buvo ne vieną sykį suteikęs tribūną armėnams, pasakojusiems, kiek daug žalos ir bėdų jie sulaukė dėl turkų ir jų brolių azerbaidžaniečių žiaurumų.

Šiemet ši tribūna armėnams ir vėl greičiausiai bus suteikta. O kaip kitaip? Lietuvos Seimas oficialiai pripažinęs, jog 1915-aisiais metais prieš armėnus tuometinėje Osmanų imperijoje buvo surengtas pats tikriausias genocidas. Tad LGGRT centras kitaip pasielgti tiesiog negali. LGGRTC – valstybinė institucija. Ji privalo klausyti Lietuvos Seimo.

Tačiau ar ši valstybinė institucija neturėtų bent sykį plačiau atverti durų ir Turkijos versijai? Vadovaujantis moraliniais sumetimais mes privalome sudaryti galimybę turkams tarti atsakomąjį žodį. Vien dėl to, kad nesuteikdami tribūnos turkams mes ignoruotume dešimtis ir šimtus JAV, Europos, Rusijos, Gruzijos istorikų, mokslininkų, kariškių, kurie kruopščiai tyrinėja armėniškas klastotes, dezinformacijas bei propagandines akcijas. Demokratinė Lietuva neturi teisės ignoruoti tiek daug nuomonių.

Juolab kad egzistuoja ne tik moraliniai, bet ir pragmatiniai motyvai. Turkija – NATO narė. Turkijos kariuomenė – viena stipriausių Europoje. Ar mes galime ignoruoti sąjungininkų poziciją? Nutylėdami turkams palankius faktus mes taptume nesąžiningi ginklo partneriams. Vaizdžiai tariant, pažeistume pagrindinę NATO taisyklę: vienas už visus, visi – už vieną.

Chodžaly žudynės – pats tikriausias genocidas

Beje, domėdamasis, kaip Lietuvos muziejai, institutai, laikraščiai, istorikai, politikai reaguoja į Turkijos ir Azerbaidžano pastangas lietuviams papasakoti savąja poziciją sudėtingais istorijos klausimais, ne sykį sulaukiau paaiškinimo, esą mums, europiečiams, nederėtų veltis į „amžinus armėnų ginčus su turkais ir azerbaidžaniečiais“.

Gal ir taip. Bet juk mes jau įsivėlėme į šiuos ginčus. Įsivėlėme pačiu aukščiausiu lygiu. Kelio atgal nebėra. Jei esame demokratinė, dvigubų standartų nepripažįstanti valstybė, privalome žodį suteikti ir kitai pusei.

Beje, čia tiktų ir kur kas aštresni palyginimai: pripažinę 1915-aisiais metais armėnų netektis kaip genocidą turėtume genocidu pripažinti ir azerbaidžaniečių netektis 1992-aisiais Chodžaly mieste. Arba – arba. Juk 1992-aisiais metais vasario 25–26 dienomis, tiksliau tariant – per vieną naktį, buvo nužudyti 613 šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų. Iš jų – 63 vaikai, 106 moterys, 70 senolių.

Šių skerdynių metu būta ir sužeistųjų (487 žmonės), ir į nelaisvę patekusiųjų (1275 žmonės), ir be žinios pradingusiųjų (197 žmonės). Žodžiu, 1992-ųjų vasario 25–26 dienomis armėnų smogikai, padedami Rusijos reguliariosios armijos dalinių, išnaikino ištisą azerbaidžaniečių miestą.

Šie faktai – nepaneigiami. Šios skerdynės – akivaizdžios. Dabartinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargisianas pats yra viešai prisipažinęs, kokių tikslų jie siekė, surengdami masines azerbaidžaniečių žudynes Chodžaly mieste. Suprask, jiems, norėjusiems bet kokia kaina išplėsti savo teritorijas azerbaidžanietiškų žemių sąskaita, buvo svarbu parodyti Azerbaidžanui, kad armėnų kariškiai pasirengę patiems žiauriausiems išpuoliams.

Bet Chodžaly žudynių Europa kažkodėl neskuba įvardyti genocidu, nors, vadovaujantis sveiku protu bei atmetus dvigubus standartus, privalėtų nedelsiant pripažinti.

O. Akbarovo pastabos

Kodėl Europa nenori įsiklausyti į Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės koordinacinės tarybos pirmininko Orchano Akbarovo pastabas? Duodamas interviu O. Akbarovas taikliai pastebėjo:

„Nagrinėjant 1915-ųjų įvykius – daug ginčytinų teiginių, kurių armėnai negali paremti konkrečiais, neginčijamais įrodymais. Anuomet juk nebuvo solidžių techninių priemonių, leidžiančių užfiksuoti visas smulkmenas, nėra likę nė vieno gyvo liudininko, galų gale dažnai neatsižvelgiama į dešimtmečiais brendusias abipusio priešiškumo priežastis. Nepaisant šių aplinkybių Prancūzija parėmė armėnų prašymą 1915-uosius traktuoti kaip armėnų genocido metus. O dėl Chodžaly – tyli.“

Beje, panašiai kaip prancūzai, taip ir Lietuva nedrįsta Chodžaly tragedijos pavadinti genocidu. Bet kodėl? Juk net Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas, sakydamas oficialią kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, Chodžaly tragediją pavadino genocidu. Kalbėdamas apie Holokausto baisumus Izraelio prezidentas nedviprasmiškai minėjo ir Chodžaly tragediją. Jis vartojo žodžius „Chodžaly genocidas“.

Tad akivaizdu, jog mus galima apkaltinti taikant dvigubus standartus. Būdamas jų vietoje būtinai įsižeisčiau: krikščionims armėnams taikomi vienokie reikalavimai, musulmonams turkams bei musulmonams azerbaidžaniečiams – žymiai griežtesni?

Lietuviška dviveidystė

Beje, o kaip Lietuvą derėtų vertinti dėl Seime įkurtos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės? Šią parlamentarės Dalios Kuodytės vadovaujamą grupę oficialusis Azerbaidžanas vertina kaip nepagarbą jų teritoriniam vientisumui.

Dvigubi Lietuvos standartai ir vėl akivaizdūs. Lietuva gerbia Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritorinį vientisumą, nes Seime nėra draugystės grupių nei su separatistinėmis Abchazijos, Osetijos, Padniestrės valdžiomis, nei su Donbasą okupavusiomis jėgomis. Bet štai Seime susibūrė grupė, kuri linkusi bičiuliautis su nuo Azerbaidžano atplėšto Kalnų Karabacho valdžia.

Vardan ko šis žaidimas? Norima Lietuvą sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija? Šį klausimą buvau iškėlęs Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės nariui parlamentarui Povilui Urbšiui. Pokalbis užtruko pusvalandį. Bet, atvirai kalbant, taip ir nesupratau, kodėl šis buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) darbuotojas tapo nuo Azerbaidžano atplėšto Kalnų Karabacho draugu.

Pirmiausia šių eilučių autoriui P. Urbšys pateikė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“. Laiške taip pat reiškiamas susirūpinimas, kad suimti Kalnų Karabacho komiteto nariai. Laiško autoriai taip pat reikalavo, jog būtų išsiaiškinta, ar tie suėmimai pagrįsti, bei ragino užtikrinti tautų teisę į nepriklausomybę bei visus konfliktus spręsti išskirtinai taikiomis priemonėmis.

Bet skaitant minėtą laišką net neaišku, kas tie Kalnų Karabacho atstovai ir kas juos suėmė. Laiškas adresuotas tuometiniams laikraščiams - „Izvestijoms“, „Sovetskaja Estonija“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Litva“...

Ir vis dėlto Seimo narys tvirtino, jog šis „dokumentas“ labai svarbus aiškinantis, kodėl Kalnų Karabachas neturėtų priklausyti Azerbaidžanui. Kai laišką pavadinau nereikšmingu „popierėliu“, parlamentaras pyktelėjo, kaip drįstu oficialų, Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomą dokumentą vadinti „jokios reikšmės neturinčiu popierėliu“. Taip, laiškas saugomas valstybiniame archyve. Bet kokia jo reikšmė įrodinėjant versiją, jog Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiška žemė?

Atvirai kalbant, buvusio STT pareigūno P. Urbšio susižavėjimas tuo neva armėnų teisę į Kalnų Karabachą patvirtinančiu laišku kėlė nuostabą. Kas gi daugiau, jei ne buvęs STT pareigūnas privalo žinoti, kuo įrodomąją vertę turintis dokumentas skiriasi nuo abstraktaus emocinio pobūdžio laiško?

Tiesa, Seimo narys vėliau bandė įrodinėti, esą tais lemtingais laikais Azerbaidžanas nenorėjęs palikti Sovietų Sąjungos, tad iš SSRS išstoti panorusiems armėnams nieko kito nebeliko, kaip atsiplėšti Kalnų Karabachą. Paskui šių eilučių autoriui buvo įrodinėjama, esą Kalnų Karabache nėra azerbaidžanietiškų kultūros paminklų, esą ten azerbaidžaniečiai sudarė nacionalinę mažumą...

Žodžiu, slogų įspūdį paliko pokalbis su parlamentaru P.Urbšiu. Tarsi nieko nežinotų apie tarptautines normas, įpareigojančias laikytis teritortinio vientisumo taisyklių, tarsi nieko nebūtų girdėjęs apie keturias Jungtinių Tautų rezoliucijas, tarsi nieko nebūtų girdėjęs apie dešimtis Vokietijos, JAV, Austrijos, Gruzijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos mokslininkų, istorikų tyrinėjimų, palankių būtent Azerbaidžanui, o ne Armėnijai.

Azerbaidžaniečių aukos

Kokių dar duomenų europiečiai nenorėtų prisiminti, išgirdę Azerbaidžano vardą?

Dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų remiamos Armėnijos agresijos okupuojant Azerbaidžanui priklausiusį Kalnų Karabachą, įskaitant ir dar septynis Kalnų Karabachui gretimus rajonus, oficialusis Baku neteko 18 tūkst. žmonių.

Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti azerbaidžanietiškų praradimų dydį, palyginkime šį skaičių su nūnai Ukrainoje žuvusiųjų skaičiumi, ir taps akivaizdu, kokie milžiniški azerbaidžaniečių tautos praradimai. Be to, apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių buvo sužeisti, daugelis jų tapo invalidais.

Kokia turėjo būti Europos Sąjungos (ES) reakcija dėl Azerbaidžano praradimų? Demokratinė Europa, nenorėdama sulaukti įtarimų dėl krikščionims ir musulmonams taikomų dvigubų standartų, turėjo bent jau Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje ir Londone sušaukti šimtatūkstantinius mitingus bei triukšmingai pareikalauti, kad Armėnija ir Rusija liautųsi skriaudusios Azerbaidžaną. ES spaudoje galėjo pasirodyti tūkstančiai publikacijų, smerkiančių armėniškąją-rusiškąją agresiją.

Tačiau žvelgdama į Azerbaidžano bėdas Europa elgėsi ne kaip demokratinė, o greičiau kaip soti, tingi, kitų skausmui abejinga bendrija. ES tesugebėjo skelbti sausus, biurokratiškus pareiškimus, girdi, ginčus dera likviduoti taikiomis priemonėmis, esą vienintelė išeitis – sėstis prie derybų stalo...

Taigi anuomet Azerbaidžanas nesulaukė nė mažytės realios paramos. Nesulaukė net rimtesnio moralinio palaikymo. Kaip tokį ES vadovybės elgesį turėtų vertinti principingas europietis, be kita ko, norintis su musulmonų pasauliu palaikyti draugiškus santykius?

Tie prakeikti dvigubi standartai

Pavadinti gėdingu ir cinišku – per maža. Briuselio ir Strasbūro biurokratų abejingumą derėtų įvardyti pavojingu... pačiai Europai. Dabar dešimtys milijonų turkų ir azerbaidžaniečių turi moralinę teisę mus, europiečius, kaltinti taikant dvigubus standartus.

Štai šis Gordijaus mazgas ir trukdo mums, taikos trokštantiems europiečiams, produktyviai bendrauti su draugystės, o ne karo trokštančiais musulmonais. Kol mes, europiečiai, neatsisakysime dvigubų standartų, tol trintis tarp padorių europiečių ir padorių musulmonų neišvengiama.

Apie belaisvius, įkaitus ir vergus

Sakykit, kaip Azerbaidžanui su mumis bendradarbiauti, jei mes nenorime nieko girdėti net apie į Armėnijos nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių likimus? Turima informacija leidžia manyti, jog maždaug 6 tūkst. Azerbaidžano piliečių yra dingę be žinios arba papuolę į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę. Iš armėnų nelaisvės Azerbaidžanui kol kas yra pavykę išlaisvinti tik 1418 savo piliečių.

Šiuo metu Azerbaidžanas mano, jog be žinios dingusių jo piliečių – 4016. Iš jų – 254 moterys, 351 senolis ir 59 vaikai.

Tik 2001 metais Azerbaidžanui pavyko gauti karo belaisvių ir įkaitų, mirusių armėnų nelaisvėje, sąrašus. Nelaisvėje mirusiųjų įkaitų – 50. Šis faktas byloja, jog mirtingumas – labai didelis. Juk šie azerbaidžaniečiai į nelaisvę pateko tik 1993 – 1994 metais.

Armėnija ilgą laiką slėpė šiuos duomenis net nuo Raudonojo Kryžiaus. Ji informavo tik apie aštuonių Jerevane laikytų karo belaisvių mirtį. Grąžinus Azerbaidžanui jų kūnus paaiškėjo, jog dauguma nušauti, o vienas mirė dėl išsekimo.

Įkaitais azerbaidžaniečiai imami, pasirodo, net dabar, kai konfliktas oficialiai įšaldytas. Sakykim, 2013 metų spalio 6 dieną Ali Gadir ogly Alijevas su savo kaimynais netoli kaimo Ašagy užlipo ant minos ir buvo sužeistas. Jį lydėjusiems kaimiečiams pavyko pabėgti, o jis liko gulėti. Atvykę armėnų kariškiai sužeistąjį paėmė į nelaisvę, nors jis nebuvo joks kariškis, tiesiog ieškojo paklydusių gyvulių. Jo likimas iki šiol nežinomas.

Armėnai iki gyvos galvos yra įkalinę Dilgamą Askerovą, o Šachbazą Gulijevą - 22 metams nelaisvės. Kuo šie azerbaidžaniečiai nusikalto Armėnijai? Praėjusių metų vasarą Rusijos pilietis Dilgamas Askerovas ir Azerbaidžano pilietis Šachbazas Gulijevas aplankė savo gimtąjį Kialbedžaro kraštą ir už tai armėnų kariškių buvo paimti įkaitais. O Azerbaidžano pilietis Hasanas Gasanovas buvo nušautas...

Kiek daug temų patiems įvairiausiems žurnalistiniams tyrimams! Kiek daug erdvės humanistiniams žingsniams – apginti į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių karių, moterų bei vaikų teises!

Bet Europa į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių skausmo nemato. Jai demonstratyviai rūpi likimai tik tų azerbaidžaniečių, kurie konfliktuoja su oficialia Azerbaidžano valdžia, tarsi tarp Azerbaidžane veikiančių visuomeninių organizacijų atstovų negalėtų būti nė vieno priešiškos valstybės šnipo ar finansinio aferisto.

Tad nenustebkime, jei vieną dieną Azerbaidžanas, Turkija ir kai kurios kitos draugystės su ES siekiančios musulmoniškos valstybės, netekusios kantrybės, taps ... abejingos mūsų, europiečių, interesams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"