TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Europos ginkluotosios pajėgos. Ar tai realu?

2016 08 23 17:25

Laiks nuo laiko didesnių Europos Sąjungos šalių sostinėse pasigirsta raginimų sukurti savas, t. y europietiškas ginkluotąsias pajėgas. 

Per paskutinį trijų didžiausių, neskaitant besitraukiančios Jungtinės karalystės, ES valstybių vadovų – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Prancūzijos prezidento Francoiso Hollando ir Italijos premjero Mattio Renzi susitikimą, įvykusį praėjusį savaitgalį italų lėktuvnešyje „Garibaldi“ prie Ventotene salos, šią mintį dar kartą pakartojo prancūzų prezidentas.

Jei anksčiau pagrindiniai Europos Sąjungos saugumo, finansų, ekonomikos ir emigracijos klausimai buvo sprendžiami pirmiausia juos aptarus Berlyne ir Paryžiuje, pasikonsultavus su Londonu, tai dabar vis dažniau jie aptariami vokiečiams ir prancūzams pritraukiant italus. Roma, kuriai dabar yra svarbiausi emigracijos ir finansų klausimai, tampa viena iš trijų svarbiausių ES sostinių šalia Berlyno ir Paryžiaus, kur sprendžiama ES ateitis.

Didžiajai Britanijai traukiantis iš Europos Sąjungos ir nusprendus suveneriai stiprinti savo atominį laivyną, šioje organizacijoje lieka tik viena atominį ginklą turinti valstybė – Prancūzija. Jos indėlis į savo saugumą keliasdešimt milijonų eurų yra didesnis už Vokietijos ir jos karių dalyvavimas karinėse operacijose yra kur kas ženklesnis nei kitų ES šalių. Todėl jos žodis svarstant ES šalių gynybinių pajėgų ateitį, yra svarus. Ir ne tik todėl.

Vokietija, nors ir prieš 70 metų pralaimėjusi Antrąjį pasaulinį karą prieš koaliciją, kurią be britų, JAV ir kitų valstybių sudarė ir buvusi Sovietų Sąjunga, dėl savo nacistinės praeities bei dėl kitų Europos šalių baimės, šioje srityje nėra linkusi imtis lyderystės. Nors jos ginklų pramonė savo pajėgumu yra antroji Europoje po Rusijos.

Matyt, neatsitiktinai ir Lietuva didžiausius karinius sandorius sudaro su Vokietija. Ir tai nėra blogai, nes vokiečių ginklų kokybė yra gerai žinoma pasaulyje.

Kita vertus, Vokietija dar prieš Antrąjį pasaulinį karą bandė sudaryti antibolševikinę koaliciją su B. Musolinio fašistine Italija ir nugalėta 1940 metų birželį Prancūzija.Tiksliau su koloborantine maršalo Filipo Peteno vyriausybe. Vokiečiai ir visa Europa gerai prisimena kuo tai baigėsi. Tačiau dabar Vokietija yra vis labiau linkusi palaikyti Europos ginkluotų pajėgų idėją ir padidinti savo gynybinius pajėgumus. Nors ir neketina atsisakyti glaudaus bendradarbiavimo su Jungtinėmis Valstijomis ir vokiečių žemėje dislokuotų branduolinį ginklą nešančių raketų.

Prancūzija, kaip ir Didžioji Britanija, gyvena imperiniais prisiminimais, kurie daugiau ar mažiau įtakoja ir dabarties politikų bei kariškių mentalitetą. Po XVIII amžiaus pabaigoje įvykusios prancūzų revoliucijos ir sėkmingų Napoleono Bonaparto nukariavimų Prancūzija tiesiogiai ar netiesiogiai valdė bei savo idėjomis veikė vos ne visos Europos politinį gyvenimą. Prancūzų kalba viešpatavo daugelio Europos karalysčių rūmuose ir išsilavinusios diduomenės, taip pat ir Lietuvos bei Rusijos dvaruose.

Prancūzija, anot pasaulinio garso režisieriaus Aleksadro Sokurovo, neseniai viešėjusio Lietuvoje ir pristačiusio savo naują filmą „Frankofonija. Europos elegija“, priklauso prie tų Europos tautų, be kurių sukurtos kultūros apskritai sunku įsivaizduoti dabartinę Europą. Jos indėlis ir toliau išlieka ženklus tiek Europos moksle, tiek kultūroje, tiek ekonomikoje ir politikoje.

Priklausydama negausiam atominių valstybių ratui ir likusi vienintele tokia Europos Sąjungoje, natūralu, kad Prancūzija yra linkusi vadovauti arba bent inicijuoti idėjas, susijusias su jos pačios ir visos Europos saugumu.

Tarp dalies Europos Sąjungos šalių yra gaji idėja, kad Europai nereikia atskirų ginkluotųjų pajėgų, nes beveik visos ES valstybės (išskyrus Suomiją ir Švediją) priklauso kariniam NATO aljansui. Tačiau po Brexito aiškėja, jog tai, kas atrodė labai patvaru, lengvai gali sugriūti.

Jungtinėse Valstijose didėja izoliacionizmo nuotaikos, kurios yra labai stiprios respublikonų partijoje. JAV jau seniai spaudžia Europos šalis didinti savo ginkluotas pajėgas ir linkusi apskritai kuo mažiau kištis į Europos reikalus, palikdama juos spręsti pačiai Europai.

Amerika turi daug rūpesčių kituose pasaulio regionuose ir, matyt, nebūtų prieš, kad Europoje atsirastų savarankiškos ginkluotosios pajėgos, gebančios spręsti regioninius ir lokalius karo židinius, vaidintų didesnį vaidmenį sprendžiant migracijos problemas, kurios ateityje gali dar labiau didėti.

Ne ES šalių interesai, o pačios Amerikos interesai nulems, kokia bus jos gynybinė politika artimiausioje ateityje. Europai reikia pirmiausia rūpintis pačiai apsiginti ir savo interesus ir tik tuomet tikėtis JAV paramos. Ir tai su sąlyga, jei tai nesikirs su jos interesais. Nes kaip sakė W. Čerčilis: „Nėra pastovių draugų ir sąjungininkų, yra tik pastovūs Didžiosios Britanijos interesai“. Šis posakis, deja, tinka kiekvienai šaliai.

Todėl rūpinantis savo ir visos Europos saugumu, verta nuolat prisiminti, kad ne visas saugumo problemas galima išspręsti karine jėga. Diplomatijos vaidmuo, mokėjimas kalbėtis ir tartis net ir su tais kurie kalbėti nenori, gali nemažai lemti atskirų valstybių tolimesnę ateitį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"