TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Europos negalią atskleidžia Krymas

2016 03 12 6:00

Kovo 11-ąją Lietuva šventė 26-ąsias valstybės atkūrimo metines. Buvo ir džiaugsmo, ir nostalgijos. Paradoksas, bet visai netoli mūsų sienų ta pati data kėlė visai kitokius prisiminimus.

Ukrainai kovo 11-oji asocijuojasi su agresija ir okupacija. Su stiprių valstybių smurtu prieš silpnesnes. Su tuo, kas buvo įprasta žmonijos istorijoje iki XX amžiaus antrosios pusės, o vėliau keliems dešimtmečiams primiršta.

2014 metų pradžioje Rusija, pasitelkdama specialiąsias diversantų pajėgas, kurių smogikus Vakarų žiniasklaida pavadino „žaliaisiais žmogeliukais“, aneksavo Krymą. Tų pačių metų kovo 11 dieną Rusijos diriguojamas Krymo parlamentas paskelbė nepriklausomybės nuo Ukrainos deklaraciją. Ją patvirtino Rusijos specialiųjų tarnybų organizuotas vadinamasis kovo 16-osios Krymo referendumas.

Nors buvo brutaliausiu būdu aneksuota svetimos valstybės teritorija, pažeistas 1975 metais priimtas Helsinkio taikaus sambūvio Europoje Baigiamasis aktas, Rusija atsipirko tik švelniais pagrūmojimais pirštu ir sankcijomis, kurios lemiamo poveikio jos ekonomikai kol kas nepadarė.

O juk Ukraina – šventai tuo tikiu – vos prieš dvejus metus nuo okupacijos išgelbėjo pačią Europą. Tada į Senąjį žemyną, išgyvenantį didžiulę ekonomikos krizę, net nebūtų reikėję įvesti karinių pajėgų. Europos piliečiai patys buvo pasirengę užsirišti Rusijos pančius. XXI amžiaus diktatorius Vladimiras Putinas veikė naudodamasis vėzdo ir meduolio taktika. Papirkinėjo Rusijai palankias Europos partijas, judėjimus, bendroves ir ypač krizės nustekentą žiniasklaidą, kurios skleidžiama propaganda garantavo dar didesnį visuomenės palankumą prorusiškoms jėgoms. Vienu metu blogai užsiminti apie Rusiją buvo laikoma prasto tono ženklu – galėjai sulaukti ir paniekos. Todėl nieko nuostabaus, kad 2013 metų pabaigoje didelė dalis ne tik Lietuvos ar Latvijos, bet ir Vokietijos, tolimosios Graikijos, Ispanijos piliečių ėmė laikyti Rusiją vos ne panacėja ekonominėms ir galbūt politinėms Vakarų ligoms gydyti. Nepadėjo net tai, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Baltijos ir kitos Rytų Europos šalys, labai gerai žinojo, kuo toks „gydymas“ baigiasi. Patyrė dar 1940-aisiais.

Akis Europai atvėrė Ukraina, pradėjusi Maidaną ir nuvertusi proputinišką Viktoro Janukovyčiaus režimą. Nepaklusniems ukrainiečiams malšinti nedelsiant buvo mestos karinės pajėgos, aneksuotas Krymas, separatistai užėmė Luhansko ir Donecko sritis. Pasaulis suprato: turime reikalų su chuliganu, kuriam civilizuoto elgesio taisyklės – „do lampočki“!

Tačiau praėjus dvejiems metams Ukraina ir vėl prieš savo skriaudėją iš esmės liko viena. Galimas dalykas, kad jai vienai teks atlaikyti ir naują agresiją. O ji labai reali. Pastaruoju metu Ukrainos žiniasklaidoje nuolat pasirodo pranešimų apie keistus Rusijos kariuomenės pergrupavimus. Esą Maskvai mirtinai reikia sausumos koridoriaus į Krymą. Jį patogiausia „atidaryti“ per strategiškai svarbų Mariupolio miestą, įsiterpusį tarp Luhansko srities ir Krymo. Būtent ta kryptimi, jei tikėtume Ukrainos žiniasklaida, dabar tyliai ir yra pergrupuojamos Rusijos pajėgos.

Tačiau Europa tyli. Ji gyvena Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos bėdomis. Kai kurie Europos politikai nutarė tapti krikščioniškai gailestingi. Jei nebūtų okupaciją kenčiančių ukrainiečių ar gruzinų, kurie yra Vakarų civilizacijos dalis, tokį gailestį suprasčiau. Bet ar tikrai krikščioniška palaikyti tik pabėgėlius ir pamiršti ukrainiečius?

Gyvenimas separatistų užimtose Ukrainos žemėse irgi nedaug kuo skiriasi nuo konflikto zonoje gyvenančių arabų tautų būties. Sausio viduryje Vokietijos „Bild“ publikavo tragišką Donecko srities miesto Horlivkos mokytojos Anos istoriją. Moteris tiesiogine to žodžio prasme gyvena tarp griuvėsių. Apsišaukėlės teroristinės Donecko liaudies respublikos (DLR) valdžia algą mokytojai moka rusiškais rubliais. Per mėnesį Ana gauna 4 tūkst. rublių (51 eurą). Tokia suma jai leidžia egzistuoti ties bado riba. Tačiau dauguma DLR gyventojų apskritai neturi darbo.

Iš visko sprendžiant, ne ką geriau nei pabėgėliai Europoje ukrainiečiai gyvena ir tose teritorijose, kurios nėra užimtos separatistų. Dar po poros metų Ukrainoje vyks nauji parlamento rinkimai. Ar tuomet turėsime teisę stebėtis, jei pasijutę išduoti ukrainiečiai atsuks mums nugarą?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"