TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Europos Sąjungos nepopuliarumas

2013 05 27 6:01

Prieš kelias savaites įtakingas JAV nuomonės tyrimo institutas "Pew Research Center" paskelbė duomenis apie aštuonių Europos Sąjungos (ES) šalių gyventojų požiūrį į ES.

Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Graikijoje bei Čekijoje save ES šalininkais vadina tik 45 proc. piliečių. Pernai šis rodiklis dar buvo 60 procentų. Prancūzai yra itin skeptiškai nusiteikę ES atžvilgiu. 58 proc. jų neigiamai vertina ES darbą - 18 proc. daugiau nei praėjusiais metais, o net trys ketvirtadaliai respondentų mano, kad Europos integracija pakenkė šaliai. Lenkai yra entuziastiškiausi ES projekto rėmėjai, net 69 proc. jų teigiamai vertina ES. Kitos Vidurio Europos šalies - Čekijos - piliečiai yra vieni skeptiškiausių, tik 38 proc. jų teigiamai vertina ES. Lietuviai, ko gero, būtų per vidurį. Dabar tikrai nesulauktume panašių rezultatų, kaip per 2003 metų referendumą, kai 91,1 proc. balsavusiųjų pasisakė už Lietuvos narystę ES.

Lietuvių ir kitų nusivylimas ES yra suprantamas. Gyvenimas bent ūkiniu požiūriu negerėja arba gerėja vos pastebimai. Šiuo metu devynios iš 17 euro zonos šalių išgyvena recesiją. Visos euro zonos ekonomika smunka nuo 2012 metų antrojo ketvirčio, taigi šešis ketvirčius iš eilės. Lietuvos ūkis auga jau trečius metus, bet nei realios gyventojų pajamos, nei BVP skaičiuojant vienam gyventojui nėra pasiekę prieškrizinio lygio. Nėra didesnių prošvaisčių, nes numatomas augimo tempas Europoje bus per mažas, kad būtų galima greitai išspręsti susikaupusias problemas, ypač nedarbo. Gyventojų senėjimas žada dar didesnių iššūkių ateityje.

ES nėra vien ekonominė bendrija, ir materialiniai rūpesčiai neturėtų užgožti kitų gyvenimo aspektų. Bet ūkiniai klausimai įgyja didesnę reikšmę, kai gyvenimas yra saugus ir numatomas. Šiais laikais europiečiui nereikia melstis "Gelbėk mus, Viešpatie, nuo bado, maro ir karo," nes jis nuo to apsaugotas. Tad neišvengiamai akys krypsta į ūkį, o į klausimą, ar ES veiksmingai grumiasi su ekonomikos iššūkiais, dabartinė recesija pateikia vienareikšmį atsakymą.

2008 metais pasaulio ūkio krizę sukėlė JAV, tai buvo Vašingtono "dovana" kitoms šalims. Tačiau didelės problemos seniai kaupėsi ES šalyse: nekilnojamojo turto burbulai Airijoje ir Ispanijoje, bankininkystė Kipre, darbo rinkos nelankstumas Prancūzijoje, duomenų klastojimas Graikijoje. JAV energingiau kovėsi su nuosmukio pasekmėmis, o ES negebėjo susitarti dėl bendros politikos iš dalies dėl to, kad skirtingos šalys turi skirtingus prioritetus ir siekius. Krizės ištiktos šalys tikisi didesnio solidarumo iš Vokietijos ir kitų Šiaurės Europos šalių, bet vokiečiai ir šiauriečiai ne be pagrindo klausia, kodėl turėtume susiveržti diržus, kad graikai galėtų anksčiau eiti į pensiją, prancūzai dirbtų trumpesnę darbo savaitę ir t. t. Yra ir pagrįstų nuogąstavimų, kad dosni parama skatins atidėti būtinas, bet skausmingas struktūrines reformas.

Optimistai aiškina, kad ES padėtis pagerėtų, jei būtų žengti ryžtingi žingsniai federatyvinės valstybės link ir energingiau puoselėjama bendra europietiška tapatybė. Labiau integruota ir centralizuota ES lengviau priimtų visas valstybes saistančius nutarimus, o europietiška tapatybė skatintų piliečių tarpusavio solidarumą ir mažintų nacionalinį egoizmą (dabartinėje Europoje sunku įžvelgti kovingą nacionalizmą).

Net jeigu centralizuota valstybė būtų veiksmingesnė, o bendra kolektyvinė tapatybė ribotų tai, ką sovietai vadino "vietininkiškumu", kiltų klausimas, kokiomis priemonėmis, kokiais būdais būtų galima sukurti pageidaujamą padėtį. Ir tai daryti demokratiškai, atsiklausiant gyventojų. Dabartinėmis sąlygomis ES nusivylę žmonės tikrai nepritartų mėginimams duoti postūmį didesnei integracijai. Rinkėjai Olandijoje ir Prancūzijoje referendumuose balsavo prieš naująją ES Konstituciją 2005-aisiais, taigi dar prieš ūkio krizę, kai nuotaikos buvo giedresnės. Nuo to laiko vis mažiau europiečių pasitiki ES institucijomis, vis mažesnis procentas dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose. Daugelis mano, kad Europos Komisijos (EK) pareigūnai yra nuo jų atitolę, kad Briuselis nesuteikia progos paprastiems piliečiams tarti žodį dėl Sąjungos ateities, monopolizuoja sprendimų priėmimą. Europarlamentarai irgi neįkvepia pasitikėjimo, abejojama jų ir EK gebėjimais spręsti sudėtingas problemas. Jei Algirdas Šemeta buvo vidutiniokas Vilniuje, kodėl turėtume manyti, kad jis tapo ereliu Briuselyje? Ir kodėl manyti, kad kiti komisarai turi ypatingų gabumų?

Bendra Europos tapatybė irgi nebūtų stebuklinga visas problemas pašalinanti lazdelė. Sentimentų tokiai tapatybei egzistuoja, prancūzui, švedui ar lietuviui sunku neigti, kad jis europietis. Bet patirtis rodo, kad sunku kurti kolektyvinę tapatybę, kuri būtų laikoma svarbesne už regionines ar tautines tapatybes. Praėjus beveik dviem šimtams metų nuo Belgijos įkūrimo, nei flamandai, nei valonai nesijaučia belgų ar Belgijos tautos nariais. Katalonai ir baskai atsisako tapti eiliniais ispanais. Ir Vokietijos gyventojams ilgai truko, kol jie pradėjo save laikyti vokiečiais, o ne pirmiausia bavarais, švabais ar prūsais.

Dabar komunikacijos priemonės yra patobulėjusios, lengviau skleisti naujas idėjas, suburti bendraminčius, paveikti kitus, tad visuomenės nuomonė gali labai greit keistis. Puikus pavyzdys - amerikiečių nuostatos dėl gėjų vedybų. Prieš penkerius metus dauguma žmonių buvo neigiamai nusistatę, dabar dauguma pritaria. Negalima neigti galimybės, kad europiečių dauguma staiga norės daugiau Europos negu mažiau, palaikys labiau centralizuotos federacinės valstybės kūrimą, tautinę tapatybę laikys antraeiliu įsipareigojimu. Bet tvyrant netikrumui neskubama pritarti naujiems eksperimentams. O tokie siūlymai kaip Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o raginimas per dvejus metus sukurti "ekonominę vyriausybę" euro zonos šalims, kuri turėtų "tikrą prezidentą" ir būtų įgaliota išleisti obligacijas, tik rodo vadovų sutrikimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"