TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Evangelija apie gyvenimo prasmę

2014 10 25 6:00

Rabinas Šimlajus (III a.), veikęs Palestinoje ir nemažai prisidėjęs prie Talmudo formavimo, buvo nebe pirmasis judaizmo istorijoje bandęs perteikti 613 judaizmo įsakymų (hebr. vns. micva, dgs. micvot), kurių privalėjo laikytis praktikuojantis žydas, esmę. 

Šį gąsdinantį skaičių dar Jėzaus laikų Įstatymo žinovai bandė sisteminti, kvalifikuoti, klasifikuoti. Taip pamažu atsirado Įstatymo refleksija: 365 paliepimai yra negatyvūs, o 248 – pozityvūs. Pozityvieji atitinka metų dienų, o negatyvieji – žmogaus kūno dalių, kaip mokė tuometinė anatomija, skaičių. Po Šventyklos sugriovimo (70 m.) iš 613 micvų aktualios liko tik 339. Tarp išlikusiųjų dalis yra tokių, kurių laikymasis privalomas tik tam tikromis aplinkybėmis. Praktikoje tai reiškia, kad jų greičiausiai niekada ir nereikės taikyti. Dar viena dalis iš 339 – rezervuota tik kunigiškosios kilmės žydams. Tad paprastam tikinčiajam lieka tik 270 micvų. O iš pustrečio šimto likusiųjų kai kurios įpareigoja jų laikytis tik tam tikromis dienomis arba net dienos dalį.

Pagal kai kurių šiuolaikinių rabinų mokymą, 270 micvų esmę galima perteikti tik šešiomis:

1. Tikėjimas Dievo (teizmas);

2. Jo vienatinumo išpažinimas (monoteizmas);

3. Politeistinių praktikų, besireiškiančių įvairiomis formomis, atmetimas;

4. Dievo baimė (pagarbi, ne patologinė);

5. Pagundų ir nuodėmių vengimas (asketika);

6. Dievo meilė (mistika).

Teisyno dvasios, esmės paieškos vyko ir Jėzaus laikotarpio fariziejų bei sadukiejų religinėse judaizmo srovėse. Štai konservatyvusis rabinas Šamajus (beveik Jėzaus Nazariečio amžininkas), kaip perteikia Talmudas, Dievo Teisyno Dvasią aiškino pasitelkdamas vieną įvykį. Kartą pas jį atėjo vienas pagonis ir išreiškė norą priimti judaizmą, tačiau su viena sąlyga, kad jei Šamajus jam paaiškins visos Toros esmę per tiek laiko, kiek jis sugebės išstovėti ant vienos kojos. Taigi, jam atsistojus ant vienos kojos, Šamajus nesutriko ir trumpai tepasakė: ,,Kuo pats bjauriesi, to nedaryk ir artimui. Štai ir visa Tora. O visa kita – tik jos komentarai. Eik ir pabandyk tai suvokti.“ Literatūrinis šio aprašymo žanras gali nevisiškai atitikti istorines smulkmenas, tačiau esmės perteikta puikiai. Atsakyta, kur slypi visa ko šerdis. Rytojaus Evangelijoje Jėzus panašiai moko kaip ir Šamajus. Į klausimą, koks įsakymas Įstatyme yra didžiausias, Jėzus (...) atsakė: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu." (...) Antrasis: (...) "Mylėk savo artimą kaip save patį."

Kai kuriuose šio laikotarpio išsilavinusių žmonių pokalbiuose, diskusijose, literatūroje vienareikšmiškai pastebima tendencija nevartoti Dievo vardo. Dievo minėjimas – negero tono ženklas. Mandagiai apeinant transcendentinį realybės matmenį vis dėlto lieka klausimų, dažniausiai egzistencinių, į kuriuos atsakymus, net ir per galvą verčiantis, sunku rasti, kad jie visiškai patenkintų dažnai ,,neramią širdį“. Aštriausia problema greičiausiai kokia buvo, tokia ir liko – prasmės klausimas. Ji dar labiau aštrėja, nes, kaip teigia prieš metus lietuvių kalba išleistos knygos "Tuštumos era" autorius Gilles'is Lipovetsky, kuo laisvesni papročiai, tuo stipresnis tuštumos jausmas. O tai, kad žmogus negali pakelti beprasmybės jausmo, skelbia žymieji praėjusio šimtmečio psichoterapijos pionieriai. Ir ne tik jie. Albert'as Camus savo ,,Sizifo mitą“ pradeda dar radikaliau: ,,Yra tik viena rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą". Prancūzų egzistencialistas, kurio skelbtas idealas buvo ,,žmogus be Dievo“, savomis jėgomis bandė atsakyti į prasmės klausimą. Jei nėra Dievo, kuris galbūt galėtų gyvenimą padaryti prasmingą, žmogus priverstas pats apibrėžti savo egzistenciją ir jos prasmę. Žmogaus išsigelbėjimas yra ne anapusiškumas, o savo būties išgyvenimo supratimas.

Jo bendraamžis ir bendramintis Jeanas Paulis Sartre'as, aistringai skelbęs absurdo filosofiją, gyvenimo pabaigoje paradoksaliai pasinėrė į... mesianistinio judaizmo studijas. Situaciją greičiausiai bando švelninti šiuolaikinė neurobiologija: ,,...Galimas daiktas, jog svarbiausia priežastis, kodėl mums reikia prasmės, yra žinojimas, kad vis tiek teks atsisveikinti su šiuo pasauliu. Ne per puikiausia mintis smegenims, kurios diena po dienos, valanda po valandos, sekundė po sekundės artėja prie akimirkos, kada užges.“ (Richardas Davidas Prechtas, "Kas aš esu?") Neurobiologai pripažįsta, kad prasmės klausimas yra specifinis, jį kelia tik žmonės. Taip pat klausiama: "Kodėl gyvenimas turi turėti tik vieną prasmę? O gal prasmių yra daugiau nei viena? Prasmės klausimą, atsiejus nuo religinių, filosofinių kontekstų, galima iškelti ir psichologiškai: ,,Ar savo gyvenime nuveikiau ką nors, kas mane džiugino ir dar tebedžiugina?“ Daugelis neurobiologų teigia, kad gyvenimo tikslas yra gyventi. Taigi egzistencija ir toliau aiškinama be transcendencijos, o R. D. Prechtas savo knygą baigia taip: ,,Būkite smalsūs, įgyvendinkite savo gerus sumanymus, o savąsias dienas užpildykite gyvenimu, bet ne gyvenimą – dienomis". Lietuvių skaitytojui tai turbūt reikėtų suprasti taip: "Neieškok jokių prasmių, nes jų nėra. Gyvenimas yra absurdas ir jį reikia kaip nors "pratempti"."

Gatavų atsakymų nesinori piršti. Prasmės klausimai seni kaip žmonija, ir atsakymų, akivaizdu, būta įvairių. Pabaigoje priminsiu krikščioniškąjį: "Mylėsi Dievą (...), o artimą – kaip save." Panašu, kad tai - anapusybės ir šiapusybės sintezė, be jokių vienpusiškumų, realistiška, nors... nelengva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"