TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Formalus švietimas virsta žūtimis

2014 07 29 6:00

Šalies keliuose - vėl karo nuojauta. Kaip ir tolimais 2005-aisiais, kai Lietuva Europos Sąjungai (ES) įsipareigojo iki 2010 metų perpus sumažinti žuvusiųjų keliuose skaičių, palyginti su 2004-aisiais. Anuomet ES pareigūnai pastebėjo, kad mūsų šalyje per eismo įvykius žūsta daugiausia žmonių iš visų Bendrijos valstybių, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. 

Briuselio spaudžiami mūsų politikai ir valdininkai griebėsi skubiai taisyti padėtį. Tuomet pavyko. 2005 metais šalies keliuose buvo užfiksuotos 740 žūtys, 2010 metais - jau tik 299. Rezultatas buvo net geresnis nei tas, kokio siekta iš anksto.

Prieš trejus ketverius metus patenkinti politikai ir valdininkai vienas kitam spaudė rankas. Ir jau 2011-ųjų kovo 2-ąją Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl valstybinės saugaus eismo plėtros 2011-2017 metų programos patvirtinimo“. Šiandien apie šį nutarimą garsiai niekas nebeužsimena, nors derėtų. Mat Lietuva prisiėmė dar didesnius įsipareigojimus nei pagal to paties pavadinimo 2005 metų dokumentą, kuriuo vadovaudamasi mūsų šalis per šešeris metus nuo įstojimo į ES sumažino žūčių keliuose skaičių perpus.

Kas buvo įsipareigota 2011-ųjų pradžioje? Nutarime konstatuota, kad 2010-aisiais tūkstančiui gyventojų teko 90 aukų. Anot nutarimo, privalu siekti, kad iki 2014-ųjų tas skaičius būtų sumažintas mažiausiai iki 72, o 2017 metais - mažiausiai iki 60. Žodžiu, po trejų metų, palyginti su 2010-aisiais, eismo įvykių aukų turėtų sumažėti dar 30 procentų. Tačiau jau dabar aišku, kad bent šiemet įsipareigojimas vargu ar bus įvykdytas. Lietuvos automobilių kelių direkcijos internetiniame puslapyje nurodyta, kad nuo sausio 1 iki liepos 25 dienos keliuose jau žuvo 135 žmonės, arba 5,5 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laiku. Jei nelaimingų atsitikimų artimiausiu laiku nemažės, labai tikėtina, jog šiemet bus pakartotas 2010-ųjų rezultatas. Dėl to, matyt, dalis politikų bei valdininkų ir susirgo sunkios formos amnezija.

Kita vertus, ar realu iš anksto planuoti žūtis avarijose? Neabejoju, siekiamybė visuomet turėtų būti. Ypač kai kalbama apie žmonių gyvybes. Kartu drįsiu teigti, kad racionalaus grūdo bent jau 2011 metais sudarant ateities eismo planą buvo mažai.

Pirmiausia dėl to, kad planuojant buvo remtasi 2005 metų liepos 8 dieną patvirtintos Valstybinės saugaus eismo automobilių keliais 2005-2010 metais programos sėkme, kai iki 2010-ųjų aukų skaičius iš tiesų sumažėjo per pusę. Vis dėlto naujos programos kūrėjai, mano nuomone, padarė neteisingas išvadas, kodėl taip atsitiko. Ir ši klaida ateityje mums gali kainuoti daugybę naujų gyvybių. 2011-ųjų programoje pažymima, jog 2004-2010 metais aukų gerokai sumažėjo pirmiausia dėl to, kad neva buvo tinkamai organizuotas visuomenės švietimas saugaus eismo klausimais ir nuolat griežtinama eismo dalyvių kontrolė. Ši per pastaruosius kelerius metus dar sugriežtėjo, tačiau net patys teisėtvarkininkai jau pripažįsta, kad nuobaudų didinimas teduoda trumpalaikį efektą.

O kas dėl visuomenės švietimo? 2011-ųjų Vyriausybės nutarime buvo sakoma, kad „svarbu tęsti visuomenės švietimą saugaus eismo tema, formuojant tinkamą požiūrį į saugaus eismo problemas“. 2005-2010 metais šviečiamoji veikla mokesčių mokėtojams kainavo nemažą sumą - 124 mln. 338 tūkst. litų. Labai gali būti, kad panašia suma disponuojama ir vykdant antrąją programą. Bet tuomet lieka neaišku, kodėl jau 2012-aisiais keliai nusidažė daugiau aukų krauju nei prieš dvejus metus (2010 metais žuvo 299, 2011-aisiais - 296, 2012 metais - 302 žmonės), o šiemet kyla reali grėsmė, jog žuvusiųjų bus dar daugiau nei pernai?

Atsakymas pats savaime peršasi nagrinėjant automobilių srautų pokyčius. Tarkime, po nepriklausomybės atkūrimo antri pagal žūčių keliuose skaičių buvo 2005-ieji, kai eismo įvykiuose žuvo 783 žmonės (pačiais tragiškiausiais 1992-aisiais aukų keliuose buvo priskaičiuota 910). 2012 metais žuvusiųjų avarijose buvo 302. Tačiau ir automobilių srautas prieš devynerius metus, ypač miestuose, buvo didesnis. Pavyzdžiui, gana pavojingame ruože tarp Vilniaus ir jo mikrorajono Grigiškių 2005 metais pravažiavo vidutiniškai 26,9 proc. (vidutinis paros srautas - 28 671 automobilis) transporto priemonių daugiau nei prieš dvejus metus (18 096). Ir apskritai - dauguma vairuotojų su slogučiu prisimena beprotiškas 2004-2007 metų ekonominio pakilimo spūstis, kai, pavyzdžiui, Vilniuje įveikti 10 kilometrų atstumą kartais prireikdavo ir pusantros valandos. 2008 metais prasidėjus krizei spūstys staiga nuslūgo. O juk kiekvienam aišku, kad važinėjant mažiau automobilių sumažėja galimybė ir jiems susidurti, objektyviai sumenksta tragiškų avarijų tikimybė. O kontrolė ir šviečiamoji veikla čia atliko tik pagalbinį vaidmenį.

Jei iš tikrųjų avaringumą keliuose sumažino krizė, tai mūsų laukia nelinksma ateitis. Atsigaunant ekonomikai ir didėjant spūstims keliuose, vėl galimas naujas žūčių pliūpsnis.

Tikriausiai dabar galėtų padėti šviečiamoji veikla. Jei ji dažniausiai nebūtų virtusi tik formaliu skirtų pinigų „įsisavinimu“. Ir ne tik per saugaus eismo renginius, kurių dauguma tėra visiškas formalumas. Pavyzdžiui, nesuprantu, kuriems galams reikia rengti neva saugų eismą propaguojančias ir brangiai kainuojančias automobilių ar motociklų varžybas mokiniams. Lažinuosi, kad prie vairo yra sėdėję vos keli procentai jų? Ar taip nėra diskriminuojami skurdesnių tėvų vaikai?

Teko kalbėtis su vienu žinomu Lietuvoje saugaus eismo specialistu. Jis svarstė, ar ne geriau už tuos pačius pinigus kiekvienoje vidurinėje mokykloje ar gimnazijoje įsteigti vairavimo klasę, kurioje mokiniai nuo 14 metų būtų mokomi Kelių eismo taisyklių, o nuo 16 metų praktikos? Mokinius lankyti tokią klasę verstų praktinis interesas, nes vos baigę mokyklą jie galėtų laikyti egzaminus ir gautų vairuotojo pažymėjimą. Valstybė, kaip tikino pašnekovas, gautų atsakingą vairuotoją, kurį mokė mokytojas, prie kurio kadaise mokinys buvo prisirišęs emociškai, jį gerbė, todėl geriau įsiminė mokytojo perduotą gerąją praktiką.

Kitas klausimas - ar Vyriausybė ryšis keisti savo pirmtakų strategiją, kuri labai jau paranki didelę įtaką valstybėje turintiems mėgėjams pasipinigauti. Net ir žmonių gyvybių sąskaita.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"