TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Fundamentalus revanšizmas

2015 05 16 6:00

Antrąjį pasaulinį sukėlė nežaboti beribės valdžios - net pasaulinės valdžios - geismai. Būsimas didysis gaisras ruseno dviejuose geografiniuose židiniuose.

Vienas jų buvo Rusija, kurioje įsigalėjo komunistų bolševikų diktatūra. Pasaulinės neva „darbininkų“ revoliucijos utopiją ir doktriną Rusijos bolševikai pavertė savo valstybės totalios plėtros ideologija ir politika. Nusišnekėta net iki to, neva „sovietų žmogus“ - aukštesnė žmonių kokybė. „Istorijos dėsnių“ pašauktieji. Kiti aplinkoje turės arba paklusti (dėsniams bei tankams), arba išnykti, užleisdami vietą priešų naikintojams.

Kas norėjo, vadino tai socialinių klasių kova.

Antras visuotinio smurto ir niokojančio karo židinys užsimezgė Vokietijoje. Čia naujo politinio elito (deja, ir gausios liaudies) sąmonę užvaldė rasinio išskirtinumo tezė - su išrinktųjų „teise“ valdyti prastesnius - ir neva pačios gamtos diktuojama stipresniojo biologinė elgsena suėdant silpnesnius. Rasizmas ir socialdarvinizmas, žmogus tarp kitų žvėrių. Vokiečių fašistai mokėsi iš rusų fašistų; savito pradinio padažo dar siūlė italai.

Lemtingieji židiniai suruseno tose imperinėse šalyse ir visuomenėse, kurios pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą - Rusijoje ir Vokietijoje (Austrijos imperija laimingai išnyko). Abi patyrė revoliucijų, neteko žemių ir galių, liko sugriautos, piktos ir įniršusios. Tereikėjo primityvių revanšo fakelų naujam gaisrui, Antrajam pasauliniam.

Ši žmonijos nelaimė užgriuvo, kai abi revanšistinės valstybės kariškai sustiprėjo, užsimojo persidalyti pasaulį ir 1939 metais susitarė tarpusavyje. Net dėl tautų ir žemių, kurias kuri pasiims. Ypač - iš seniau valdytų, tad grobuonių „teisingumo“ labui.

Paveikslas pamokomas, bet neparankus dar vėlesniems - ligi dabar - Europos erdvės revanšistams. Vokietijos prie jų nepriskirsi, bet Rusija liko grobuoniška. Demokratinė ir taikinga Vokietija kažkodėl ypač linkusi ją užjausti. O Antrojo pasaulinio pradžia - sovietų ir vokiečių revanšistų sąmokslas - išties neparankus naujiesiems Rusijos revanšistams; iš čia ir pastangos arba užmiršti, arba užmeluoti.

Rusijos valdytojas jau ne kartą kalbėjo, kad 1939 metų Stalino-Hitlerio sąmokslas buvęs ne visai blogas (pirmąsyk tai girdėjau 2002-aisiais, Vladimirui Putinui lankantis Bratislavoje). Kai kuo net naudingas, žvelkim plačiau... Reikiamo principinio demokratijų atkirčio nepasigirdo; tyla virto paskatinimu.

Naujoji pokomunistinė Rusija mat irgi „nukentėjusi“ žemėmis, kai po šaltojo karo jos buvusios žemyninės kolonijos pajudėjo į laisvę ir geresnį būvį. Puoselėdama poimperinio nuostolio skausmą, putininė Rusija puoselėjo ir natūralų revanšo geismą. Tai fundamentalūs dalykai, pasikartojantys. Užjausti tokią ligą reiktų, bet ne pritariant jai, o gydant.

Paskui atėjo Antrojo pasaulinio pradžios tarptautinis paminėjimas Vesterplatėje, kur Lenkija ir buvo užpulta 1939 metų rugsėjo 1-ąją. Renginyje dalyvavo V. Putinas, pasinaudojęs proga vėl stumtelėti pirmyn savo reikalą. Pripažinęs, kad Vokietijos-SSRS sandėris buvęs kiek negražus, dalį kaltės dėl karo jis priskyrė ir Lenkijai (Hitleris iš pragaro sakė: ačiū), ir Versaliui! Būtent ana istorine sutartimi Vokietija tapusi nuskriausta (Hitleris linkčiojo kaukole - taip, mano tezė!), be to, Rusija išvis nedalyvavusi tame pralaimėjusių imperijų parceliavime. Suprask, turinti laisvas rankas, kaip ir Hitleris, neigti Versalio taikos konferencijos sprendimų teisėtumą.

Nepamirškime, kad 1939 metų sandėrio signataras Viačeslavas Molotovas viešai džiūgavo abiem sąjungininkėms sunaikinus „Versalio benkartą“ Lenkiją! Neteisėtas kūdikis pribaigtas, ir kas jo dar gailisi?.. Taip šią stalininę liniją pratęsė, bent jau požiūrį Vesterplatėje priminė p. V. Putinas. O imperatoriaus žodis - imperatyvus. Jo nurodymu jau perrašyti istorijos vadovėliai, ir nūnai, gegužės 8-ąją, jis vėl skaitė paskaitą Rusijos istorijos mokytojams. Pūtė miglą kaip vaikų darželyje.

„Sovietų Sąjunga su Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį... Ar blogai, kad Sovietų Sąjunga nenorėjo kariauti?“

Deja, SSRS norėjo kariauti. Jau 1938 metais ji spausdinosi karinius topografinius žemėlapius, kuriuose kaimynės šalys žymimos kaip Lietuvos SSR, Latvijos SSR, Estijos SSR... su dvejų metų avansu! Tad ar tikrai „nieko bloga“, kad Stalinas ir Hitleris pasidalijo būsimą grobį - tarp jų šalių esamas tautas ir valstybes, tuo žygiu pradėdami Antrąjį pasaulinį karą?

Išties bloga, kad tokios didelės ir revanšistiškai karingos valstybės galva yra arba apsimeta nemokša, viešai klastoja kortas ir gudrauja, pateisindamas bet ką vakar bei rytoj.

Antai po poros dienų, kanclerės Angelos Merkel atvykimo proga, Rusijos galva vėl dėstė apie laikus, „kai SSRS suvokė, kad ją palieka akis į akį su Vokietija...“, ir čia tiktų pratęsti: todėl Stalinas ištiesė draugystės ranką Hitleriui (sutartimi įsipareigojęs nepadėti Lenkijai), ir jie gražiai sutarė tolesnius dalykus.

Kol kas praryti tarpines valstybes, o paskui, jeigu Londonas nenugurks Lenkijos nužudymo (kaip nurijo Čekoslovakijos), smogti ir pačiai angložydiškai britų buržuazijai. Švietė „komunacių“ socializmo pergalė. Europa turėjo žūti.

Dabar oficialioji Maskva švenčia kitokią pergalę: prieš vokiečius, vadinamus fašistais, tačiau įveiktus lyg vienų rusų. Čia turime ką patikslinti.

Stalino imperijos pergalė (jei tik vienõs) prieš Hitlerio Reichą. Tąsyk tai raudonojo fašizmo pergalė prieš rudąjį. Abu garsėjo mirties lageriais, tik raudonasis nugalėtojas dar pasinaudojo ir ano įsteigtais Buchenvaldu ir Zachsenhauzenu. Beje, ir Macikais. Baltijiečių - abiejų tironijų aukų - požiūriu, rytų agresorius ir užkariautojas, sudaręs karinį aljansą su demokratijomis, laimėjo prieš vakarų (vokiečių) agresorių, karo pralaimėtoją. Atitekome rytų užkariautojui ir dar dešimt metų priešinomės kaip okupuota valstybė, gindami neištesėtą Atlanto Chartos pažadą.

Paskutinis kovojančios Lietuvos teisinis aktas - 1949 metų vasario 16 dienos deklaracija - net pranoko Vakarų demokratijų brandinamus savigynos principus.

Agresijų ir užpuolimų fundamentalistams belieka neigti šių faktų tiesą. Galbūt ketinant vėl kartoti ir plėtoti imperinį revanšą, tokia jų melo prasmė.

Budėkime ir žadinkime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"