Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Gal prilaikykim žirgus, prezidente?

 
2017 03 29 8:00

Kadaise, kai Lietuva buvo ne tik laisva ir demokratiška, bet ir savarankiška (buvimas sąjungoje, net ir pačioje geriausioje, ilgainiui iš savarankiškumo palieka tik prisiminimus), man irgi buvo nušvitusi galimybė nukakti į Romą. 

Bet kažin kodėl pasirinkau Veneciją...Kita proga aplankyti Romą buvo atsiradusi, kai žemaičiai šventė savo krikšto 600 metų jubiliejų. Vėl ja nepasinaudojau. Gal negerai padariau? Nes tuo metu katalikams vadovavęs Benediktas XVI, nelaukdamas, kol 599 žemaičių delegacija (iki 600 pritrūko manęs) pasibels į Vatikano vartus, ėmė ir savo noru pasitraukė iš Šventojo Sosto.

Tai jau antras kartas Katalikų bažnyčios istorijoje, kai žemaičių delegacijos artėjimas vertė iš sosto popiežių, bet užtat mano vertybės liko nepajudintos. Mat Roma kartais padaro keistą poveikį į politiką įtrauktiems lietuviams.

Aure prezidentė Dalia Grybauskaitė, prieš išvykdama į Romą švęsti Europos Sąjungos 60-ojo gimtadienio, apgalvotai, logiškai ir gražiai dėstė savo požiūrį į tai, kaip Lietuvai derėtų reaguoti į problemas, susijusias su ES ateitimi.

Į žurnalistės klausimą, kurį iš kelių Europos Komisijos (EK) pirmininko Jeano Claude'o Junckerio pateiktų ES ateities scenarijų ji palaiko, prezidentė atsakė: „Norėčiau pasakyti, jog kol kas jokio. Kodėl? Todėl, kad matau šiuos scenarijų įvardijimus kaip bandymą įžiebti rimtesnes diskusijas Europoje apie tai, ką turime daryti ir kaip turime daryti. Detalių tuose modeliuose nėra, tad kalbėti, diskutuoti beprasmiška.“

Dalydamasi mintimis apie vizitą LRT televizijai, prezidentė spėjo, kad ES šalių vadovai Romoje pabrėš pamatines Bendrijos vertybes, o Europos ateities modelis paaiškės bėgant laikui. „Na, o kaip tai darysime, ar greičiau judėdami, ar atskiromis grupėmis labiau bendradarbiaudami, laikas parodys. Bet dabartinės sutartys numato daug instrumentų. Tik reikia jais naudotis ir mėginti turėti vieningą politinę valią greičiau priimti sprendimus“, – pridūrė valstybės vadovė.

Tačiau atvykusi į Romą prezidentė atmetė nuosaikų toną, įgavo entuziazmo (o entuziazmas, deja, ne tas pat, kas Šventoji Dvasia...) ir, prieš pasirašydama deklaraciją dėl ES ateities, visų mūsų vardu pareiškė, kad Lietuva nori būti Bendrijos priešakyje: „Mes patys sprendžiame, kokios Europos norime, kur norime būti ir su kuo norime būti. Esu įsitikinusi, jog Lietuva žino, kur ji nori būti, – nori būti su priekyje esančiais, priekyje bėgančiais...“

Nes tauta – tai ne administracinis vienetas su belyčiais piliečiais. Tautos gyvasties neišsaugosime nei šiuolaikiniais politiniais žaidimais, nei vėliava su herbu ar kitais simboliais.

Bepigu prezidentei taip kalbėti. Ji gali pasibalnoti bet kokį žirgą, nors ir tą, ant kurio skrieja mūsų Vytis, ir būti priekyje visų. O aš, deja, nesu tokia tikra, kad Lietuva žino, kur nori būti. Nes Lietuva – tai ne vien prezidentė su visa valdžios „kariauna“ ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto globojamais sėkmingai praturtėjusiais piliečiais.

Tai ir galo su galu nesuduriantys pensininkai, gaunantys vos ne mažiausias pensijas ES. Tai ir nuo neįmanomai mažo minimalaus bei ne ką didesnio vidutinio darbo užmokesčio išsigelbėjimo svetur ieškantys išbėgėliai iš Lietuvos. Tai ir jaunimą prarandanti Lietuvos provincija, iš paskutinių išgalių ir iš Europos dosnumo lopanti palaikes drapanėles...

Nejaugi prezidentei nebus gėda, jei mūsų piliečiai, įvykus kokiam nors stebuklui, išties atsidurs priekyje su tais greitai bėgančiaisiais, ir visas pasaulis pamatys pro suplyšusias kelnes švytruojančius mūsų plikus užpakalius, kuriuos iki šiol šiaip taip dangstė valdžios demagogija?

Juk kartą jau pamėginome būti pirmi, kai suskubome ratifikuoti vadinamąją ES Konstituciją. Ratifikavome – ir apsijuokėme, nes gudresnės šalys vis dėlto pasidomėjo, kur nueisime turėdami tokią Konstituciją, ir pasibaisėjo. O mums kas?

Ir kas Lietuvai? Lietuvių Lietuvos gali greitai nebelikti. Liks tik geografinis pavadinimas LIETUVA, virš kurio plevėsuos vienišas raitelis, kadaise išdidžiai vadintas Vyčiu. Nes tauta – tai ne administracinis vienetas su belyčiais piliečiais. Tautos gyvasties neišsaugosime nei šiuolaikiniais politiniais žaidimais, nei vėliava su herbu ar kitais simboliais. Tad gal neverta lenktyniauti su likimu, neverta pirmauti kelyje, kuris veda į tautos su(si)naikinimą, kol neišsiaiškinome, kokios ateities norime?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"