TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gamtosaugos veterano skundas - kaip gervių klyksmas rudenį

2008 06 28 0:00

Buvęs šalies aplinkos apsaugos vadovas stebisi, kodėl prezidentui jo šalies gamta tapo nemiela.

Skambutis prezidentui.

"Geriau mirti, nei matyti kaip Lietuvoje naikinama gamta valdant gamtosaugininkui prezidentui", - pareiškė buvęs šalies gamtosaugos vadovas Kazys Giniūnas.

K.Giniūnas paskambino į prezidento Valdo Adamkaus priimamąjį ir paprašė pasakyti šalies vadovui: jei Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė bus atleista iš šių pareigų, Lietuvos gamtosaugos veteranai surengs bado streiką prie Prezidentūros.

"Šį streiką organizuočiau aš - buvęs valstybės tarnautojas, kuris prieš daugiau kaip 30 metų pirmasis Lietuvoje oficialiai priėmė su vizitu čia atvykusį V.Adamkų", - pasakė prezidento priimamojo vedėjai Irenai Vaišvilaitei K.Giniūnas.

Priminęs jai, jog yra lyg ir V.Adamkaus kolega (prieš sugrįždamas gyventi į Lietuvą V.Adamkus ilgai dirbo JAV gamtosaugoje - red.), K.Giniūnas stebėjosi nesuprantąs, kodėl dabar gamta niokojama, o prezidentas tyli.

K.Giniūno nuomone, R.Baškytė į naujojo aplinkos ministro Socialliberalų partijos vadovo Artūro Paulausko nemalonę pateko dėl to, kad jos vadovaujama VSTT principingai kontroliavo statybas Kuršių nerijoje ir kitose saugomose teritorijoje bei kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, o šioji - į teismus dėl neteisėtų statybų minėtose vietose.

Spėjama, jog A.Paulausko nepalankumas VSTT dar padidėjo, kai ši išsiaiškino, kad buvęs A.Paulausko partijos bičiulis ir jo patarėjas Rolandas Zujevas ant Kuršių marių kranto Juodkrantėje nelegaliai pasistatė vagonėlį. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija ir VSTT pareikalavo jį iš ten pašalinti, tačiau R.Zujevas tai padaryti atsisakė.

Išsikraustė į mišką

1970 metais perėmęs Gamtos apsaugos komiteto (dabar - Aplinkos ministerija) pirmininko postą iš legendinio gamtosaugininko Viktoro Bergo, miškininkas K.Giniūnas Lietuvos aplinkos apsaugai vadovavo iki 1988 metų. Apkaltintas žaliųjų, esą jo vadovaujama žinyba prastai saugo gamtą, K.Giniūnas atsistatydino, paliko Vilnių ir išsikraustė gyventi į nedidelę trobelę Maišiagalos miške. Vienas - tik su keletu šunų ir pulkeliu vištų. Tiesa, dar sode stūkso keliolika avilių, iš kurių sodybos šeimininkas prikopia medaus.

Praėjo jau keliolika metų, tačiau K.Giniūnas nė nemano keisti savosios vienatvės į patogų butą sostinėje. Sako atsigavęs, pailsėjęs, nurimęs. Beveik kasdien vaikšto po mišką: lanko vilkų, apie kuriuos yra parašęs knygą, urvus, juodojo gandro lizdą, stebi pilkųjų gervių šokius.

Tiesa, metų našta vis dėlto slegia - jam jau 75 metai. Tačiau svarbiausia - buvusį Lietuvos gamtosaugos vadovą kaip ir anksčiau tebekankina rūpestis dėl krašto gamtos.

Apie tai K.Giniūnas sutiko papasakoti "Lietuvos žinioms".

Pirmoji viešnagė Lietuvoje

"Anksčiau kai kas stebėjosi - kodėl anais laikais, kai nieko iš kapitalistų neįleisdavo į Lietuvą, Adamkus čia atvažiuodavo? Aš žinau kodėl", - sako K.Giniūnas.

Pralaimėję karą Vietname amerikiečiai pasiūlė rusams lenktyniauti gamtosaugoje. O karas ir gamtosauga kainuoja beveik vienodai - norint įdiegti pažangias technologijas, pavyzdžiui, gamybą be atliekų, reikia beveik tiek pat lėšų kaip ir karui.

Rusai tokioms lenktynėms nebuvo pasiruošę ir tuometinis jų užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka SNO išrėžė: "Geriausia gamtosauga - nusiginklavimas." Bet ilgainiui, matyt, amerikiečiai įtikino rusus saugoti gamtą. JAV ir TSRS pasirašė susitarimą bendradarbiauti gamtosaugos srityje. Kiekviena šalis sudarė darbo grupę. V.Adamkus tada dirbo Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju Čikagoje ir buvo įtrauktas į JAV darbo grupę. Ir regis 1970 metais atvažiavo į Maskvą kaip tos grupės narys.

Jau pirmąkart atvažiavęs į Maskvą V.Adamkus prašėsi vykti ir į Lietuvą, bet jo neleido. Antrąkart atvažiavęs 1972 metais jis kategoriškai pareikalavo pasimatyti su manimi.

Paskambino man tada LKP CK sekretorius Ringaudas Songaila: "Ar žinai, kas yra Adamkus? Ko jis pas tave veržiasi?" "Girdėjau apie jį, - sakau, - bet ryšių mes nepalaikome." Po valandos vėl R.Songaila skambina: "Tu esi respublikinės įstaigos vadovas, o Adamkus - tik regiono vadovo pavaduotojas, todėl oficialiai jį priimti tau negalima. Bet jis kelia didelį triukšmą, žada net mesti darbą komisijoje, jei jo neišleis į Lietuvą, - tai tu papietauk su juo "Neringos" restorane, bet į savo kabinetą neįsileisk."

Po šio skambučio atvežė man iš KGB pluoštą Čikagos lietuvių laikraščių su V.Adamkaus straipsniais ir pasakė: "Perskaityk juos ir pasakyk Adamkui - jei jis nori bendrauti su Lietuva, tegul nustoja ją šmeižęs." Perskaičiau - rašiniai apie aplinkosaugą, o kur minima Lietuva, visur parašyta: "Okupuota Lietuva".

Atvyko, susitikome, nuėjome į "Neringą" - staliukas mums jau paruoštas. Visus stalus aplink aptarnauja moterys, o mūsų - aukštas vyras.

Kalbamės, o aš mąstau: juodbruvas, gražus vyras, mandagus, inteligentas, - kaip aš šnekėsiu apie tuos laikraščius. O ir ką galiu pasakyti? Juk teisingai jis ten rašo, kad Lietuva okupuota. Skirtumas tik tas, jog aš negalėjau tuo metu oficialiai to pripažinti, o jis galėjo.

Neprisimenu, kiek laiko taip sėdėjome, - priėjo padavėjas ir sako: "Jūsų staliuką jau reikia užleisti kitiems, bet jūs tikriausiai dar ne apie viską pasikalbėjote." Ir taip piktai į mane pasižiūrėjo, jog supratau: girdėjo visą mūsų pokalbį, be abejo, aparatūra buvo įrengta.

Nuvedė mus į atskirą nedidelį kambarėlį restorane - blanki šviesa, lubos ir sienos melsvo atspalvio. Matau, reikia vis dėlto jam pasakyti, ką liepė. Juk seka, gausiu velnių jei nepasakysiu. Bet atvirai taip ir nepasakiau, tik kažką tokio pamurmėjau "Jūs negerai apie Lietuvą rašote..." - ir V.Adamkų užgavau, ir kagėbistams likau negeras...

Tikėjausi - išeisim į gatvę ir pasakysiu viską kaip yra, tačiau žiūriu: priekyje eina vienas, už mūsų kitas, o kitoje gatvės pusėje trečias. Taip ir neprisitaikiau jam pasakyti tiesą.

Po to V.Adamkui nebeleido pas mane važiuoti arba jis pats to nenorėjo. O ir man uždraudė su juo susitikti, nurodė vietoj manęs su V.Adamkumi bendrauti geografui profesoriui Česlovui Kudabai. Atvykęs iš JAV į Maskvą, o iš ten į Lietuvą, V.Adamkus važiuodavo pas Č.Kudabą. Atvežė daug knygų ir apskritai Lietuvai padarė daug gero per Vilniaus universitetą. Manau - ir gerai, kad jį globoti buvo patikėta ne man, o Č.Kudabai. Aš nebuvau toks geras gamtosaugos specialistas kaip jis - kraštovaizdžio specialistas, geografas, nepaprastai Lietuvą mylintis žmogus. Jis V.Adamkų priimdavo nuoširdžiai ir gerai.

Daugiau susitikti nepanoro

- Ko klausė jūsų V.Adamkus per pirmąjį susitikimą?

- Jis tai aprašė savo knygoje. Klausė suvestinių duomenų - kaip saugomas oras, vanduo. Rašė savo knygoje: aš klausiu, o K.Giniūnas arba nežino, arba nenori sakyti - kalba tik apie kraštovaizdį. O juk suvestinių duomenų skelbti man nebuvo galima... Kiek kolūkis išleido srutų - prašau, bet kiek iš viso respublikoje išleidžiama teršalų ir kaip jie valomi - nebuvo galima sakyti. Manau, dabar būdamas prezidentu jis tai supranta.

- Kokį susidarėte apie jį įspūdį?

- Geras gamtosaugos specialistas. Juk apvalė JAV Didžiuosius ežerus. Pagal minėtą TSRS ir JAV bendradarbiavimo programą TSRS valė Baikalo ežerą, o V.Adamkus - Didžiuosius ežerus.

Bet jeigu žmogus yra patriotas ir nori Lietuvą vesti į Vakarus, tuomet žiniasklaida būtinai apie jį ką nors blogo sugalvoja. O jei veda į Rytus - visi laikraščiai giria.

Jei viskas klostysis taip, kaip yra dabar, galiu spėti: būsimasis Seimas savanoriškai Lietuvą nuves į Rytus. Savanoriškai, ne taip kaip buvo 1940 metais, kai prievarta nuvedė. Nes daug kas dabar jau nupirkta, o prasidėjo nuo pilstuko Sąjūdžio metais - spiritą vežė ir žmones girdė, o dabar jų vaikus girdo. Kiek prasigėrė Lietuvos žmonių!

Tačiau man neaišku, kodėl V.Adamkus, grįžęs į Lietuvą, menkai rūpinasi gamta, kodėl nesirūpina gamtosauga.

- Gal yra objektyvių priežasčių - stinga tam laiko, turi svarbesnių rūpesčių?

- Nežinau, galiu tik spėlioti. Kai V.Adamkus tapo Lietuvos prezidentu, dar pirmosios jo kadencijos pradžioje parašiau jam laišką, kuriame paprašiau nors pusvalandį pasikalbėti su manimi. Vis dėlto aš daug metų vadovavau Lietuvos gamtosaugai, daug ką žinau. Be to, tikėjausi, jog jis, draugavęs su Č.Kudaba žmogus, ves Lietuvą Č.Kudabos keliu, tvarkys gamtosaugą pagal jo idėjas.

Bet tuometinis jo padėjėjas Darius Kuolys, kuriam, matyt, pateko mano laiškas, paskambino man ir pranešė, jog prezidentas labai užimtas ir negali priimti.

- Kaip manote - kodėl Prezidentūroje nėra gamtosaugos patarėjo?

- Ir aš tuo labai stebiuosi. Daug kartų norėjau pasiguosti dėl gamtosaugos - nėra kam. Juk nepaskambinsi V.Adamkui ir nepasakysi, kas negero - jis užsiėmęs. Tuomet nors būtų žmogus, kuris viską apie tai surinktų, apibendrintų ir prezidentui paaiškintų.

Naikinti gamtą pradėta Vytauto Einorio laikais (buvęs vaisių ir daržovių ūkio ministras V.Einoris Gamtos apsaugos komiteto pirmininku tapo atsistatydinus K.Giniūnui - red.), paskui prisijungė Bronius Bradauskas (buvęs Vilniaus rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas B.Bradauskas išėjus K.Giniūnui dirbo Gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoju, 1994 metais tapo aplinkos apsaugos ministru - red.).

V.Einoris tylėjo, bet gamtos nesaugojo. O B.Bradauskui valdant jo patarimu buvo išnuomoti vertingų žuvų turintys ežerai. Prie parduotuvių stovėdavo mašinos ir pardavinėdavo elektra užmuštus ungurius bei kitas žuvis. Vienąkart paklausiau: "Kodėl elektra žvejojate? Pasakysiu Bradauskui." "Jis viską žino", - atsakė.

Kodėl V.Adamkus patvirtino ministru neišmanantį gamtosaugos B.Bradauską - šito aš nesuprantu.

Ministru nepasitiki

- Ką manote apie dabartinį aplinkos ministrą Artūrą Paulauską?

- Kyla dėl jo daug abejonių, nes prisimenu, kaip jis kandidatavo į prezidentus. Važiavau tada iš savo sodybos apsipirkti į Nemenčinę - stabdo prašanti pavežti moteris. Sustojau, įlipa, važiuojam, ir ji klausia: "Už ką balsuosi - už A.Paulauską ar už V.Adamkų?" Atsakiau, jog galbūt ateis laikas, kai balsuosiu už A.Paulauską, bet dabar jis dar jaunas. Prezidentui reikia didelės gyvenimo patirties, nepatyręs darys klaidas, todėl balsuosiu už V.Adamkų. O ji agitavo mane balsuoti už A.Paulauską, sako, balsuok - 10 litų gausi.

Atėjus rinkimams, nuvažiavau į rinkimų apylinkę balsuoti. Prie durų stovi du vyrai, vienas klausia, už ką balsuosiu. "Žinoma, už Paulauską", - atsakau, ir tas vyras sako kitam: "Duok jam 10 litų." Bet nepaėmiau, pasakiau, jog dar turiu užsukti į parduotuvę, vėliau grįšiu. Ėjau ir išėjau.

Po rinkimų užsukau į Nemenčinės paštą nusipirkti laikraščių ir girdžiu viena moteris pasakoja kitai, kaip prie vieno girtuoklio priėjo žmogus, paklausė, už ką balsuoti ir įkišo butelį į kišenę. "Paskambinau į Vyriausiąją rinkimų komisiją, bet tik kvaila išvadino, tai daugiau nebesikišiu", - sakė moteris. Vadinasi, per kiekvienus rinkimus balsai perkami. Žmonės tai žino ir paskui netiki jų pačių rinkta valdžia.

Taigi, ar gali pasitarti, pasigodoti, kad gamta niokojama, tiems valdžioje esantiems B.Bradauskui, A.Paulauskui? Negali. O būtų Prezidentūroje neutralus žmogus - būtų gerai.

Jei V.Adamkus nesuspės iki savo pensijos sutvarkyti gamtosaugos reikalų, įvesti čia tvarkos - viskas bus išnaikinta. Štai ir miškų valdymą norėta sujaukti, kad galima būtų "išparceliuoti". Miškininkai apsigynė, bet, manau, laikinai. Sąžiningi miškininkai liks kvailiais, o gudrūs išparduos Lietuvos miškus.

Dabar vis daugėja tokių, kurie veda į Rytus. Mažai vilties, jog atsikvošės žmonės per rinkimus. Vieni nupirkti, kiti prasigėrę.

- Bet nuo to laiko praėjo keletas metų, dabar A.Paulauskas - gamtosaugos vadovas.

- Jis pradėjo nuo to, jog pakeitė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkę - paskyrė ja dirbti Laurą Nalivaikienę. Ji yra teisininkė, o šios inspekcijos darbas - saugoti kraštovaizdį. Lietuvoje yra trys geros kraštovaizdžio mokyklos: Kazio Ėringio, Vlado Stausko ir Česlovo Kudabos. Jie išugdė daug kraštovaizdžio specialistų, sukūrė mokslą apie Lietuvos kraštovaizdį. Tad jei man reiktų skirti minėtos inspekcijos vadovą - skirčiau K.Ėringio, V.Stausko arba Č.Kudabos mokinį ar mokinę.

O kaip L.Nalivaikienė supranta kraštovaizdį, pamačiau televizijos laidoje, kur ji diskutavo su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktore Rūta Baškyte apie A.Paulausko buvusio patarėjo Rolando Zujevo vagonėlį Kuršių nerijoje. R.Baškytė sakė, jog tai namelis, nes yra be ratų ir elektra atvesta, o L.Nalivaikienė tvirtino, jog tai transporto priemonė. Jei neskiria vežimo nuo namo, tai ko tikėtis iš tokios vadovės?

Klausydamasis tos diskusijos džiaugiausi, jog nė vienos asmeniškai nepažįstu, nes gal būčiau šališkas, o dabar - girdžiu, kaip kalba. R.Baškytė specialistė, o L.Nalivaikienė tarsi iš anksto numačiusi palikti R.Zujevo būdą. Aš beveik tikras, jog jos nenugriaus. Juk artėja rinkimai.

Reikėjo kitokių įstatymų

- Dabar daug ginčijamasi, ar ne per daug ribojimų, draudimų saugomose teritorijose.

- Iš tiesų reikėtų ieškoti kompromisų. Tačiau gamtos naikinti negalima. Sodyba gražioje vietoje šiandien yra, rytoj jos gali nebūti - žmogus numirs ar dar kas atsitiks. O gražų vaizdą visada norime matyti. Pagaliau plėsis turizmas. Tuomet ką turistams rodysime - R.Zujevo būdelę?

Neseniai mano pažįstamas gamtininkas grįžo iš Neringos. Paklausiau, kaip ji dabar atrodo, sako - ar seniai buvai? Atsakiau, jog seniai. "Tuomet, - sako, - geriau nevažiuok, gali gauti infarktą." Tai ir nevažiuoju ten - užtenka, ką per televizorių pamatau, spaudoje paskaitau.

Labai gerai, kad yra saugomos teritorijos. Ar jų reikia dar daugiau, taip pat ar tikslūs jų pavadinimai ir panašiai - nežinau, tegul sprendžia specialistai. Bet tai, kas dabar daroma joms išsaugoti - labai gerai. Girdėjau per radiją R.Baškytę sakant, jog ji nesitrauks iš posto - labai nudžiugau. Ir gerai, kad ji pasakė tiesą - jog už to didelio jovalo slypi labai dideli pinigai. Kas dar turi sąžinės, galbūt nustos griauti nerijos gamtą, bet tokių dabar mažai.

- Ką manote apie tvoras prie ežerų, upių?

- Jos prasidėjo dar B.Bradausko laikais. Aš būčiau kitokius įstatymus priėmęs. Pavyzdžiui, Švedijoje privačias valdas gražiose vietose nuperka valstybė. Lietuva neturi tiek pinigų, tačiau ką nors reikia daryti. Reikėjo iš pradžių kitokius įstatymus priimti.

- Neleisti tų vietų privatizuoti, grąžinti?

- Išpirkti reikėjo. Ir sudaryti sąlygas žmogui įsikurti kitur. Reikėjo pažiūrėti į šią problemą ne pro valdininko akinius, o mokslininko, kraštovaizdžio specialisto akimis.

Kita didelė klaida padaryta, kai valstybinius miškus buvo galima privatizuoti už kažkur turėtą žemę. Prasidėjo daug blogybių.

Dvikojai - pavojingesni

- Esate miškininkas, gyvenate miške, tad pasakykite, kurie padarai jam labiau kenkia - keturkojai ar dvikojai?

- Be abejo, dvikojai. Keturkojai nukanda medelių viršūnes, apskabo šakas, o po dvikojų apsilankymo tik kelmas lieka. Bijau, jog valstybės miškininkai gali likti be miškų, nes gali būti padaryta kaip verslininkams reikia: prieš rinkimus pritrūks pinigų papirkti rinkėjus, ir bus iškirsti miškai bei išvežti į Švediją...

- Jūsų vadovavimo gamtosaugai laikais Lietuvos raudonoji knyga buvo plona. O dabar ji išsipūtė...

- Ji tada vadinosi Baltoji knyga, tik vėliau "paraudonavo". Siūliau įrašyti į ją tik tas rūšis, kurias gali padėti apsaugoti visuomenė. Jei prirašysime žmonėms nepažįstamų, nežinomų - kas iš to? Dabartinėje daugybė tokių rūšių, kurių žmonės nepažįsta. Anksčiau gamtosauga buvo labiau visuomeninė. Įrašėme tik tai, ką gali padėti apsaugoti visuomenė, todėl pirmoji retų augalų ir gyvūnų knyga ir buvo plona.

Labai gerbiu Raudonosios knygos sudarytojus, jie padarė labai daug. Prie šios ir kitų pastarųjų metų gamtos ir gamtosaugos knygų dirbo dešimtys žmonių ir atliko didžiulį darbą.

Kai buvau gimnazistas, studentas, kiekvieną pavasarį matydavau tėviškėje žalvarnius - vartaliodavosi, nes pamiškėje augo drevėti ąžuolai. Dabar jų ten nebėra, reikia važiuoti į Molėtų ar Varėnos kraštus, kad pamatytum žalvarnį. Kukučių visur būdavo pilna, o Nemuno pakrantėse - sodinių startų: kur tik eini, būdavo, čiulba... Girdėjai sodinės startos balsą? Neužmirštamas, kaip ir kuolingos. Kaip fleita išvinguriuoja, vienąkart išgirdęs jau to balso neužmirši. Ir pilkųjų startų buvo nemažai.

Mano diplominis darbas buvo "Panemunės girininkijos paukščių fauna". Daug padėjo ornitologas Leonas Jezerskas. Jis tada (buvo maždaug 1953-1955 metai) irgi tyrinėjo paukščius ir buvo susitaręs su miškų ūkiu, kad iškabins miške inkilus ir stebės paukščius. Aš su savo broliais, tėvukui padedant, tėviškėje gaminome inkilus pagal L.Jezersko instrukciją.

Pagaminome jų, atrodo, tris tūkstančius jų, iškabindavome įvairiose vietose ir su L.Jezersku tikrindavome. Tada išmokau atskirti daugelio paukščių lizdus, kiaušinius. Dažnai prisimenu Leoną, esu dėkingas jam už rūpinimąsi paukščiais. Anksčiau žmonės dirbo su didesniu entuziazmu negu dabar.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"