Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Garsi pavardė: ir našta, ir kopėčios į dangų

 
2017 02 08 6:00

Dabartinės Lietuvos politiniame gyvenime dvi ilgiausias tradicijas turinčios partijos šiomis dienomis perrenka savo pirmininkus. Šiaip įvykis būtų eilinis, jei ne Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija, kuri, pirmininku išrinkus Gabrielių Landsbergį, nesiliauja įdomybėmis džiuginti pikantiškų naujienų godžią žiniasklaidą.

Ir nebūtinai „įdomybių“ autorius būna jaunasis partijos vadas. Kartais tiesiog taip „korta krinta“. Kaip ir per šiuos rinkimus, kai tarp keturių kandidatų, išsilaikiusių finišo tiesėje, „įkrito“ net trijų politikoje garsių šeimų – Landsbergių, Pavilionių, Saudargų – atžalos.

Atsiprašau Mykolo Majausko, kad jam neskiriu dėmesio. Galbūt jam lemta pradėti dar vieną politinę dinastiją, bet tai jau ateities reikalai. O šiandien – apie tai, kas jau yra: tėvų ir senelių pėdomis į politiką atkeliavę vaikai vaikaičiai bei jų garsios pavardės. Kas jos: našta ar papildomos kopėčios į politikos „dangų“?

Interneto erdvės pleišėja nuo įvairiausių komentarų šia tema. Skaičiau ir, prisipažinsiu, šiek tiek pasipūtėliškai stebėjausi: „Ak, kokie tie mūsų žmonės riboti (atseit, aš tai jau „neribota“...)! Nesigilina į atžalų atžalėlių mintis, elgesį, veiksmus bei jų rezultatus, o įsikimba į pavardę ir plakasi su tėvų ir senelių biografijomis!“

Bet yra, yra Dievo pirštas, jis ėmė ir bakstelėjo į mane. Kai Rusijos Dūma priėmė sprendimą grąžinti Stačiatikių bažnyčiai Sankt Peterburgo papuošalą, vieną patraukliausių turistinių objektų – Isakijaus soborą, visuomenėje kilo didžiulis sujudimas. Vieni aršiai protestuoja, kiti irgi aršiai gina cerkvės interesus. Tarp pastarųjų – Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas Piotras Tolstojus. Buvęs žurnalistas, ištikimas Vladimiro Putino politikos rėmėjas šį kartą pagarsėjo antisemitiniu išpuoliu, pareiškęs, jog prieš Peterburgo valdžios sprendimą perduoti soborą cerkvei protestuoja būtent tie, kurių protėviai, ginkluoti naganais, po 1917 metų spalio perversmo „iššokę“ iš už ribos (turimi galvoje žydai, kuriems carinėje Rusijoje buvo nustatytos geografinės ribos, už kurių jie negalėjo apsigyventi), griovė cerkves, o dabar jie „tęsia senelių ir prosenelių pradėtą darbą“. Atseit, vėl kovoja su cerkve.

Antisemitiniu šį pareiškimą pavadino ne tik Rusijos žydų organizacijos, bet net ir Dūmos Etikos komisijos narys komunistas Aleksandras Kravecas. Pasak jo, esama rimto pagrindo tai apsvarstyti Etikos komisijoje, ir esą apgailėtina, „jog didžiojo Tolstojaus (P. Tolstojus yra vienas iš gausių rašytojo Levo Tolstojaus proprovaikaičių – aut.), kurį cerkvė buvo atskyrusi (ekskomunikavusi, perdavusi anatemai), ainis dabar šitaip kalba. Manau, kad tokie žodžiai yra pritvinkę pykčio ir neprotingi.“

„O laikai, o papročiai!“ – aiktelėtų senovės romėnas. Aš savo ruožtu irgi aiktelėjau: vargu ar būčiau atkreipusi dėmesį į šią istoriją, jei akis nebūtų užkliuvusi (taigi!) už garsios antisemitizmu apkaltinto Dūmos deputato pavardės. Gyvenant Rusijoje, teko bendrauti ir su L. Tolstojaus proanūkiu Nikita, ir su kito grafo (irgi rašytojo) Aleksejaus Tolstojaus anūkais. Anuo metu (sovietmečiu!) jie buvo padorūs, gerbiami žmonės, nesusitepę aklu tarnavimu valdžiai. Tiesa, L. Tolstojus su žmona Sofija susilaukė trylikos vaikų. Daugelis jų toliau gausino L. Tolstojaus palikuonių pulką, tad gal bus atsitikę taip, kaip rusų patarlėje sakoma: „Šeimoje neapsieinama be išsigimėlio...“

Taigi, dėmesys garsioms pavardėms, matyt, yra neišvengiamybė, nuo kurios neapsaugo net ir racionali saviaukla. Belieka stengtis atsispirti išankstinei pavardžių daromo įspūdžio įtakai, kai imami aptarinėti tas pavardes turinčių žmonių sugebėjimai ar trūkumai. Juolab kad ir patys tokių pavardžių turėtojai (ar bent kai kurie jų) to pageidauja. „Daviau sau pažadą, kad šioje rinkimų kampanijoje neapeliuosiu į asmeninius dalykus ir asmeninių žmonių savybių ar šeimyninių sąsajų nekomentuosiu. Pats augau taip, kad mūsų šeimoje buvo labai skirtingos ir politinės, ir kitokios nuostatos, bet mes gerbdavome vienas kitą ir niekada savo pavarde nemanipuliuodavome. Net sveikindamasis su žmonėmis paprastai prisistatau Žygimantu, neminėdamas pavardės, nes manau, kad kiekvienas žmogus savo kelią privalo nueiti pats ir įrodyti, ko yra vertas“, – prisipažino vienas iš kandidatų į TS-LKD partijos pirmininkus Žygimantas Pavilionis.

Sunku su juo nesutikti.

Beje, garsių pavardžių netrūksta ir kitų partijų sąrašuose. Paleckiai, Poželos, Sinkevičiai... Mazuroniai, Gentvilai... Vieni į politikos olimpą kopia greičiau, kiti – lėčiau. Vieni pateisina savo pirmtakų ir jais patikėjusių gerbėjų lūkesčius, kiti nuslysta pakalniui. Bet ir vienu, ir kitu atveju pavardė jų neapleidžia, ji visada su jais – ir skausme, ir varge, ir triumfo valandą.

Taigi, pavardė įpareigoja. Ji, pasak kito kandidato į TS-LKD partijos pirmininkus Pauliaus Saudargo, kaip „spaudas, nuo kurio išsivaduoti ar pateisinti lūkesčius tampa tikru iššūkiu“.

Tokiu pat iššūkiu ji tampa ir rinkėjams. O jiems pravartu būtų išsivaduoti nuo garsios pavardės magijos...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"