TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gėda dėl Lietuvos kaimo

2015 08 31 6:00

„Ūkininkai įsiuto – tonas pieno išpylė velniop.“ Rašinys su tokia antrašte skelbė, jog netoli Dotnuvos gyvenantis ūkininkas apie 30 tonų pieno išpylė į srutų duobę, taip išliedamas pyktį ant pieno perdirbėjų. 

Būtų išpylęs apie 100 tonų pieno, tačiau paskutinę minutę, įsikišus Žemės ūkio rūmams, pavyko kelis pienovežius parduoti lenkams. Nors už pieną perdirbėjai siūlė sumokėti po 10 centų, ūkininkui tai neimponavo. Praėjusį rudenį ūkininkai dėl Rusijos embargo lietuviškoms daržovėms grasino jas versti į griovius, esą tai labiau apsimoka nei parduoti pusvelčiui... Ties čia ir sustokime, nes apie panašius dalykus girdime beveik kasdien.

Esu iš tų, kurie maisto produktus perka parduotuvėje arba jos prieigose esančiame turgelyje, tačiau man, deja, nė karto nepavyko užtikti kokio nors ūkininko, atvežusio mašiną daržovių ir pardavinėjančio jas perpus pigiau nei įprasta. Tai bent eilė susidarytų! Priešingai: rugpjūčio mėnesį už kilogramą bulvių nesibodima prašyti 70, už saujelę petražolių – 40, už 100 gramų salotų – 25 centų. Beveik tiek pat, kiek pernai litais, vadinasi, pusketvirto karto brangiau.

„Sunku užauginti, – aiškina pardavėjas, – žiūrėkite, kokie prasti metai.“ Nesiginčiju, dirbti kaime nelengva, tačiau man, kaip ir daugeliui miestiečių, kyla klausimas: kada esate girdėję, kad mūsų žemdirbiams orai buvo palankūs, viskas užderėjo, vadinasi, metai buvo puikūs? Bent man neteko. Jeigu trūksta lietaus, tai „saulė išdegino pasėlius“, „sausra nusiaubė“, niekas neužaugo arba „derlius žuvo“, ir žemdirbiai patyrė nuostolių. Todėl jie reikalauja kompensacijų. Jeigu lietaus vienur pakako, tai kitur jo buvo per daug. Ir kaip tyčia, per pačią javapjūtę, todėl buvo sunku važiuoti į laukus ir dalis derliaus liko nenuimta. Jeigu, per kokį stebuklą, pakako ir šilumos, ir lietaus, tai gal buvo pernelyg šalta žiema, kai kur iššalo žiemkenčiai, o gal praūžė vėtra... Ir vėl – vieni nuostoliai.

Beje, užsiminti, kiek javų prikulta iš hektaro, ir kad gal tie keli „išplikę“ plotai nebuvo lemtingi, jau nebesivarginama. Ir tai dar ne viskas. Vilkas sudraskė porą avių, kurios ganėsi pamiškėje, šernai „išarė“ bulvių lauko pakraštį arba suknaisiojo pasėlius – irgi duokit kompensaciją. Kitaip grasinama: jeigu šie klausimai nebus sprendžiami, pienas tekės ne į kanalizaciją, bet ir prie Vyriausybės. Ką ten Vilnius, pasieksime ir Briuselį! Aišku, Vyriausybei to nesinori, juolab kad nenumaldomai artėja rinkimai, todėl nelieka nieko kita, kaip svarstyti, ieškoti biudžete lėšų žemdirbių (t. y. rinkėjų) reikalavimams patenkinti.

Lietuva – žemdirbių kraštas, žemė – šventa, nuosavybė – dar šventesnė. Tebūnie, nes taip esame nusprendę. Europos Sąjungos kompensacijos bei parama kaimui skaičiuojama milijonais, mūsų valstybės investicijos į kaimo plėtrą – irgi: pagal vienus projektus modernizuojama technika, pagal kitus gerinamos gyvulių veislės, diegiamas ekologinis ūkininkavimas ir t. t. Štai šių metų gegužę Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba patvirtino 244 ūkininkų paraiškas veisliniams gyvuliams įsigyti. Bendra paramos suma – beveik 2 mln. eurų. Jei viską suskaičiuotume, nustebtume ir tikėtumės kaimo klestėjimo ir lietuviškų produktų gausos bent jau, kaip sakoma, „už prieinamą kainą“. Deja, prašymų galo nematyti, vis trūksta ir trūksta, o mes, paprasti mokesčių į Lietuvos biudžetą mokėtojai, norėdami kokybiškų daržovių, dairomės į atvežtines, dažniausiai – lenkiškas.

Kodėl žemdirbiai mūsų šalyje jaučiasi išskirtiniai? O gal tai – tiesiog pozicija, toks nuo senų laikų sąmonėje patogiai įsitaisęs drakoniukas, kurio viena galva sako „miestiečiai bet ką suės“, nes jie vis tiek darbo nedirba (anoks mieste darbas – prie stalo), o kita gviešiasi „valdžios paramos už patirtus nuostolius“, vos tik nepavyko gauti norimų pajamų. Nors, tiesą sakant, pažvelgus atidžiau, čia slypi daug kas, kuo nebūtų verta didžiuotis. Pirmiausia – trūkumas suvokimo, kad žemdirbystė – tai irgi verslas, kaip bet koks kitas. Jo imantis reikia išsiaiškinti riziką ir nenumoti ranka į apsidraudimo priemones, kurios paremtų nesėkmė atveju. Tai, beje, kainuoja, tačiau logiška, kad neįdėjęs negali ir gauti.

Į eilę rikiuojasi ir bandymas ūkininkauti senais metodais, paremtas tik lūkesčiais, kad pardavus dviejų ar trijų karvučių pieną bus galima išlaikyti nemenką šeimyną, ir elementarių rinkos dėsnių nepaisymas, negebėjimas šiuolaikiškai planuoti, lanksčiai mąstyti, ieškoti išeičių pasikeitus situacijai. Verta pridurti ir geranoriškumo stoką. Juk tuo, ko nepavyko parduoti, galima pasidalyti su stingančiais duonos kasdienės. Nors, beje, ir už tas daržoves, kurių pernai ūkininkai nesuvertė į duobes, nes to jiems neleido sąžinė, o atvežė, tarkime, „Maisto bankui“, Europos Komisijos sprendimu jie galėjo pasinaudoti kompensacijomis...

Sakykite, ką norite, bet kai palyginu informaciją apie tai, kad Lietuvoje kas penktas gyvena žemiau skurdo ribos, ir apie tonomis išpilamą pieną, man darosi gėda dėl mūsų kaimo. Dėl to, kad naudos troškimas jame baigia nustelbti tėvų ir senelių priesakus, išreikštus poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Pakelk, sūnau, duonelę! Ji – šventa.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"