TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gedulas ir Viltis

2014 06 14 6:00

1940-ųjų birželio 14 diena, 15 valanda: „Karinė Lietuvos okupacija!“1941 metų birželio 14-osios rytas: „Veža žmones!“1941-ųjų birželio 22 dienos rytas: „Karas!“

Istorinė retenybė: entuziazmas, kad prasidėjo karas! Dauguma Lietuvos gyventojų nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžią sutiko su palengvėjimu. 1939 metų rugsėjį be atodairos sutriuškinusi Lenkiją, 1940-ųjų birželį paklupdžiusi Prancūziją, Vokietija neabejotinai sumals ir sovietus, bet pati neatsilaikys, kai šalia Anglijos stos Amerika, o šie galiūnai anglosaksai juk yra iškilmingai įsipareigoję atkurti visas buvusias nepriklausomas valstybes, taigi ir mūsų Lietuvėlę. Lieka didysis nerimas: kur išvežti tie 18 tūkst. ar 30 tūkst. Lietuvos gyventojų, kokia dalia jų laukia?

Tremties skonį Lietuva jau buvo ragavusi XIX amžiuje.

Daugel žūva, daugel pūva:

kas apverks jų dalį –

už Uralo, žemės galo,

ne po savo šalį... (Maironis)

Simpatijos Vokietijai greitai išgaravo, kai atėjūnai taip pat pasirodė esą okupantai (ne išvaduotojai), neleido įsitvirtinti Laikinajai Lietuvos Vyriausybei. Jos virto pasibaisėjimu, kai prasidėjo neregėtas negirdėtas žydų tautybės žmonių naikinimas ne už kaltybę, o vien už tautybę. Nemažai narsių Lietuvos vyrų buvo griebęsi ginklo prieš bolševikus, bet netrukus okupantai juos pasiuntė žudyti savo kaimynų. Deja, daugelis nepa(si)klausė sąžinės ir nenumetė ginklo. Grįžusi sovietų valdžia juos „sumedžiojo“ ir vertai nubaudė.

Dar daugiau lietuvių nepabūgo pavojų dėl savo gyvybių, slėpė ir maitino pavienius žydus bei ištisas šeimas. Tačiau išgelbėtųjų tegalėjo būti būrys, o nužudytųjų – masė. Lietuvių kalboje atsirado naujas paniekos žodis „žydšaudys“, skaudi dėmė tautai... Prezidentas Algirdas Brazauskas dėl to viešai apgailestavo ir atgailavo. Kai kam tai nepatiko, bet juk turime pripažinti, kad mūsiškiai ne visada ir visur būna teisūs bei nekalti. Dabar girdime, kad Izraelio piliečiai litvakai tebejaučia dideles simpatijas Lietuvai ir anos nuoskaudos netaiko visai tautai.

Sovietams rūpėjo kuo labiau sumenkinti 1941 metų Birželio sukilimą ir tuomet suformuotą Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, ypač premjero pareigas ėjusį Juozą Brazaitį ir vidaus reikalų ministrą Joną Šlepetį, paskelbti Laikinąją Lietuvos Vyriausybę vokiškųjų okupantų tarnaite, o tuos du asmenis - jų nusikaltimų dalyviais. Po ilgo, išsamaus tyrinėjimo JAV valstybės sekretoriato Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba 1975 metais šios Vyriausybės ministrus J. Brazaitį ir J. Šlepetį išbraukė iš nacių karo nusikaltimais įtariamų asmenų sąrašo ir pareiškė apgailestaujanti, kad jie buvo įtraukti į tą sąrašą.

Kokius kryžiaus kelius ėjo mūsų tremtiniai, apie kuriuos per fronto liniją nė paukštelis neatnešdavo jokių žinių? Siaubingiausia dalis teko Laptevų jūros salų benamiams ir į lagerius uždarytiems šeimų tėvams bei visai vyrijai. Didžiulė jų dalis ten ir užgeso...

Tie, kas liko, nepasidavė, kol buvo gyvi, nepadlaižiavo prispaudėjams, nepaliovė tikėti Dievo Apvaizda ir Lietuvos ateitimi. Viltis – varguolių močia. Kur tik atsirasdavo bent kokia galimybė, lietuviai kūrėsi, statėsi, rausė žemelę. Neprasigėrė ir nesižudė.

1945-ųjų pavasarį baigėsi Antrasis pasaulinis karas, ir tų pačių metų rudenį vėl prasidėjo trėmimai. Dvi didžiausios jų bangos – saulėtą 1948 metų gegužę ir pavasario purvyne skęstantį 1949 metų kovą. Kai kurias tremtinių šeimas papildė anksčiau kalėjimo ar lagerio bausmę baigę tėvai ir broliai. Vietiniams sibiriečiams naujiena – lietuvių ir vokiečių tremtinių tvarkingos sodybos.

1949 metais buvo įkalintas kas trečias Lietuvos katalikų kunigas, belikęs laisvas vienintelis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kaltinimai: patarnavimai miško broliams, darbas su jaunimu, kadaise, tegul ir prieš dešimtis metų, ištarti ir kur nors užfiksuoti priekaištai ateistiniam komunizmui. Po Stalino mirties daliai kunigų (kaip ir pasauliečių) sutrumpinus bausmės laiką, kai kurie vietoj Tėvynės pasirinko Sibirą. Nepaisydami speigo ir bekelės lankė tremtinių susitelkimo vietas, teikė sakramentus. Pagyvėjo jau lig tol vykusios gegužinės pamaldos, buvo laiminamos sutuoktinių poros, krikštijami maži ir ūgtelėję vaikai. Lietuviškos dainos nesiliovė būti sekinamo darbo palydovės ir vilties prošvaistės. Kartkartėmis vakarų vėjas tarytum atnešdavo tolimos gimtinės kvapą.

Neseniai kino teatruose buvo rodomas filmas „Ekskursantė“. Jo siužetas paremtas tikrais faktais: kelyje į tremtį motina vienuolikmetę dukrytę pro prekinio vagono langiūkštį nuleidžia žemėn su vieninteliu nurodymu: eik į vakarus, visą laiką į vakarus – rasi Lietuvą. Ir vaikas, vedamas nepajudinamo ilgesio ir vilties, su fantastiškais nuotykiais nukeliauja tuos keturis ar šešis tūkstančius kilometrų. Mergaitei, jos viltingo ryžto įkvėpti, padeda įvairiausi geri ir ne itin geri žmonės, dažnai net sunkiai rizikuodami...

Neminėtume birželio 14-osios Gedulo, jeigu tai nebūtų ir Vilties diena.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"