TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gelbstint Konstituciją nuo teisininkų

2008 09 03 0:00

Buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris mėgdavo oponentus "triuškinti" mįslinga fraze - Konstitucinis Teismas (KT) kuria konstitucinę doktriną.

Teisės doktrina - tai išplėstas kokios nors teisės teorijos, skyriaus ar principo aiškinimas. Aiškinant terminą "teisės doktrina" pabrėžiama, kad ji kuriama remiantis moksliniu metodu (duomenų rinkimas stebint ir eksperimentuojant, hipotezių formulavimas bei tikrinimas). Ir lietuviškoje Vikipedijos versijoje rašoma, jog teisės doktrina apima teisės mokslininkų darbus, veikalus, teisėtyros mokslinius straipsnius. Taigi buvęs KT pirmininkas tvirtina, kad KT moksliškai aiškina Konstitucijos nuostatas.

Knyga tarsi apie Lietuvą.

2008 metais Kembridžo universiteto leidykla išleido R.J.Spitzerio knygą, kurios pavadinimas panaudotas šio straipsnio antraštėje. Jos autorius, analizuodamas JAV teisės mokyklos santykį su šalies Konstitucija, įtikimai parodo, kad teisinis išsilavinimas (visi teisininkai rengiami kaip advokatai) ir teisinio darbo pobūdis suformuoja teisininkų darbo metodus, priešingus mokslinio pažinimo principams. Šiuo neatitikimu R.J.Spitzeris argumentuoja Konstitucijos iškraipymus ir pažeidimus Jungtinėse Valstijose. Dabartinei Lietuvos Konstitucijai dar nėra nė dvidešimties metų, ir, atrodo, sunku jos istoriją lyginti su kitoje istorinėje ir kultūrinėje terpėje du šimtmečius gyvuojančia Konstitucija. Tačiau praktiškai visos minėtoje knygoje pateiktos bendresnės pastabos visiškai tinka ir Lietuvai, kurioje KT kuriamos konstitucinės doktrinos vis labiau tolsta nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos teksto ir esmės (doktrinos dėl aukštojo mokslo, pilietybės, Konstitucinio Teismo perkėlimo į teismų sistemą, teisėjų darbo užmokesčio ir pan.).

Knygoje nekalbama apie nesąžiningus teisininkus, kurie vienų ar kitų naudai piktavališkai iškraipo Konstituciją. Ne atskirų individų pastangos, o institucinės jėgos sukūrė situaciją, kad reikia gelbėti Konstituciją nuo teisininkų. Kitaip tariant, tai ne tas atvejis, kai "supuvę obuoliai gadina statinę", - priešingai, problema yra pačioje statinėje. Tolesnis tekstas iki Lietuvos KT kuriamos aukštojo mokslo konstitucinės doktrinos aptarimo parengtas pagal šios knygos pirmąjį skyrių.

Teisininkai - melagiai?

Akivaizdu, kad teisininko elgesio kodeksas turi drausti ir draudžia sąmoningai iškraipyti įstatymą ar faktą. Kita vertus, teisininkas nėra įpareigotas žinoti tiesą ar daryti logiškas išvadas iš to, ką žino. Kadangi jis beveik niekada nebūna liudytojas įvykių, dėl kurių atsiranda teisminė byla, tad iš esmės yra laisvas spręsti, kurie argumentai geriausiai tinka klientui - asmeniui arba valstybei. Profesinis įsipareigojimas tiesai turi nusileisti didesniam įsipareigojimui ginti klientą. Dar daugiau, teisininko ir kliento privilegijos principas reiškia, kad teisininkas yra įpareigotas neatskleisti apie klientą informacijos, kuri gali būti jam nenaudinga ar net inkriminuojanti. Priešingu atveju būtų pažeistas rungimosi teisinis procesas.

Didesni reikalavimai keliami tik prokurorui, nes jo "klientė" yra valstybė (valstybė daug galingesnė už individą, todėl prokuroras turi atskleisti jam žinomą informaciją, naudingą priešingai šaliai). Ar visa tai reiškia, kad teisininkams leistina meluoti kliento naudai? Aišku, ne. Tačiau tai reiškia, jog teisininko prioritetų sąraše profesijos vertybės ir normos yra viršesnės už tiesą. Visa tai gali nuskambėti kaip antausis teisininko profesijai, bet taip nėra.

Teisininkai ir teisinės etikos specialistai jau kelis šimtmečius diskutuoja dėl tokių teisinės sistemos principų ir savybių kaip rungimosi teisinė sistema (priešingos šalys pasikliauja joms atstovaujančių advokatų įgudimu pristatyti argumentus jų naudai, o sprendimą priima nešališkas asmuo - teisėjas arba prisiekusieji), teisininko ir kliento privilegijos principo, kliento interesų iškėlimo aukščiau už tiesos sakymą. Tačiau nieko geresnio iki šiol nesukurta. Šie principai visiškai pateisinami, nes būtent jie užtikrina teisinės sistemos veiksmingumą. Tačiau daug abejonių kelia tokių principų perkėlimas į sritis, kurios priskirtinos mokslinių tyrimų pasauliui, ir toliau į platesnę valstybinę bei politinę realybę.

Apibendrinant galima teigti, jog minėtos teisinės sistemos vertybės ir principai veikia efektyviai ir tinkamai, kai teisininkai verčiasi teisine praktika - kai jie savo išsilavinimą bei įgytą specialybę pritaiko civilinės ir baudžiamosios teisės ar panašiose tradicinėse teisės srityse. Tačiau kai individai, turintys tokius principus ir išsilavinimą, įsivelia į Konstitucijos akademinę mokslinę analizę, rezultatai gali būti tiesiog priešingi tiksliam konstitucinės prasmės supratimui. Teisinis išsilavinimas puikiai tinka taikant teisės aktus, bet netinka, yra net neetiškas vykdant akademinius ir mokslinius tyrimus.

Teisinis mąstymas

Teisės veikaluose pabrėžiama, kad teisinio išsilavinimo pagrindinė ašis yra mokėjimas "teisiškai protauti". Teisinis protavimas taikomas priimant sprendimus dėl vienokių ar kitokių veiksmų. Šiuo požiūriu toks protavimas panašus į kitus taikomuosius ar praktiškus menus ir mokslus. Tačiau jis labai skiriasi nuo protavimo, taikomo nustatant bendruosius principus.

Teorinių mokslų pagrindinis tikslas yra siekti tiesos, praktinių - teisingo veiksmo. Teisinis išsilavinimas suteikia tam tikrą kompetenciją teisės aktų srityje ir sprendžiant atitinkamas problemas. Įgydami tokį išsilavinimą teisininkai kartu išsiugdo pretenziją į sunkiai pagaunamą ir ezoterinį (prieinamą tik išrinktiesiems) protavimo stilių, vadinamą teisiniu mąstymu. Teoriniai socialiniai mokslai sudaro labai mažą teisės studijų programų dalį. Teisės mokyklose dažniausiai iš viso nėra arba yra labai mažai nuolatinių dėstytojų, turinčių mokslo laipsnį teorinių socialinių mokslų kryptyse. Kitaip tariant, tradicinės teisės studijos apibūdinamos kaip įstatymų mokymasis, įstatymų sisteminimas ir įstatymų taikymas.

Rungimosi teisinė sistema, advokatūra ir tiesa

Rungimosi teisinė sistema grindžiama tikėjimu, kad per teisinį ginčą geriausias būdas nustatyti tiesą yra, kai priešingos šalys pateikia savo stipriausius galimus argumentus nešališkam ir pasyviam arbitrui. Iš tikrųjų rungimosi teisinė sistema siekia ne tiek nustatyti tiesą, kiek išspręsti ginčą. Rungimosi teisinėje sistemoje teisininkai neturi įsipareigojimų kitiems dalyviams, tik savo klientams. Atitinkamai teisingumas ar teisingas rezultatas nėra nė vieno iš teisininkų atsakomybė.

Nors etika draudžia teisininkams meluoti ar leisti meluoti jų klientams, teisininkai gali sąmoningai duoti iškraipytus parodymus, o per kryžminę apklausą taip apklausti teisingus liudytojus, kad būtų suabejota jų parodymų patikimumu. Teisininko reikalas - ne nuspręsti, bet įtikinti. Iš jo viliamasi, kad narpliojant bylą jis bus ne bespalvis ir ne šališkas, elgsis taip, kaip palankiausia klientui. Kaltė ar nekaltumas neturi ryšio su vaidmeniu, kuris skiriamas advokatui. Pasyvus ir nešališkas teisėjas arba prisiekusieji įvertina advokatų pateiktus argumentus ir priima nutartį.

Iš rungimosi teisinio proceso konkurencinės prigimties paaiškėja, jog laimėjimas yra ne tik svarbiausias dalykas, bet ir vienintelis siekiamas tikslas. Nenuostabu, kad bylinėjimasis dažnai lyginamas su žaidimu, ritualu ar sportinėmis varžybomis. Rungimosi teisinėje sistemoje advokatūra susideda iš dviejų elementų - uolumo ir lojalumo klientui, o juos sutvirtina įsipareigojimas saugoti teisininko ir kliento santykių konfidencialumą.

Taip įvertintas ir rungimosi teisinis procesas, ir teisinis išsilavinimas gali pasirodyti drakoniškas bei amoralus. Nesunku suprasti, kodėl stebint iš šalies kartais susidaro įspūdis, kad teisininkas yra tiesos priešas. Rungimosi teisinis procesas dažniausiai kritikuojamas dėl dviejų dalykų. Pirma, jis sulėtina teisingumo ratų sukimąsi. Antra, skiria pernelyg mažai dėmesio tam, kad būtų nustatyta tiesa. Kritika teisinga, bet antroji kritika atremiama kontrargumentu, jog ši teisinė sistema kaip visuma duoda teisėtą rezultatą, kuris tikrai ne mažiau teisingas nei rezultatas, gaunamas naudojant bet kurią kitą teisinę sistemą. Su tuo reikia sutikti. Tačiau dar kartą būtina pabrėžti, kad rungimosi teisinė sistema sukelia žalingų pasekmių, kai yra naudojama už tradicinės teisinės praktikos (civilinės, baudžiamosios ir pan.) ribų.

Teisinė veikla ir moksliškumas

Nė kiek neabejojama, jog rungimosi teisinė sistema, kad ir kokia netobula ji būtų, teisinėje praktikoje yra vienas efektyviausių ir sąžiningiausių būdų vykdyti teisingumą. Tačiau naudojant tokį metodą per akademinius tyrimus, gaunami rezultatai labai skiriasi nuo siekiamų tikslų, net su jais kertasi. Teisinis išsilavinimas ir teisinė praktika formuoja skeptišką ir indiferentišką teisininko požiūrį į objektyvią tiesą. Galiausiai, kas gali žinoti tiesą? ...Teisininkas nelaiko savęs istoriku, įgaliotu atkurti tikrą įvykių eigą. Teisininkas įsitikinęs, kad jo vaidmuo - sužinoti, ką liudytojas pasakys ar gali pasakyti, kokių yra įrodymų, kas atskleis ar neatskleis įrodymus, kas ir kokią istoriją papasakos, kiek gali būti atskleista ir kas neturi būti atskleista, pagaliau, kaip byla atrodys.

Jokioje kitoje akademinių tyrimų srityje, ar tai būtų gamtos, ar socialiniai, ar humanitariniai mokslai, vertybė siekti tiesos nėra pavaldi vertybėms, kurios sudaro teisinio išsilavinimo pagrindą: laimėti ginčą, iškelti kliento/darbdavio interesus aukščiau už tiesą, išsaugoti konfidencialumą, kad ir kokios būtų to pasekmės.

R.J.Spitzerio knygoje pateikiamos ištraukos iš pačių teisininkų raštų: "Mokslinių tyrimų tikslas yra tiesa. Advokatūra, priešingai, suinteresuota tik įtikinti"; "Fizinių ir socialinių mokslų tyrimai koncentruojasi į hipotezių sudarymą ir jų patikrinimą naudojant tinkamus duomenis... Dauguma akademinių teisės raštų, priešingai, koncentruojasi į teisinius klausimus ir įvertina juos taip pat kaip teisėjai, rašantys teismo nutarties išvadas"; "Teisininkai vien dėl jų parengimo būti advokatais - užimti vienos ar kitos šalies atstovo poziciją - susiduria su ypač sunkia užduotimi, kai iš jų prašoma atsisakyti savo išsilavinimo (ir praktikos) įpročių rašant moksliniams žurnalams... Apie jokią kitą profesiją ar discipliną, išskyrus teologiją, negali būti pasakyta, kad pati tiriama sistema trukdo ieškoti tiesos."

Moksliniai tyrėjai, kitaip nei besibylinėjančioms šalims atstovaujantys teisininkai, neteikia argumentų, jei žino, kad jie yra klaidingi, nesivadovauja taisyklėmis, padedančiomis atmesti teisingą ar faktinę informaciją, nesinaudoja privilegija nutylėti tiesą. Moksliniai tyrėjai nerengia asmeninių išpuolių prieš kitus tyrėjus, kuriančius kitokias ar konkuruojančias teorijas, kad sukeltų abejones dėl tų teorijų patikimumo, nesiekia pateikti informacijos taip, kad ji būtų priimtina jų klientams. Aišku, yra išimčių - pavyzdžiui, farmacijos kompanijose dirbantys mokslininkai kartais nuslepia tyrimų duomenis, kurie nepalankūs jau gaminamiems produktams. Tačiau visuotinai sutariama, jog tai šiurkščiai pažeidžia mokslinių tyrimų taisykles ir normas.

Lyginant tradicinę mokslinių tyrimų metodologiją su teisine veikla, pastebima, kad jos veikia priešingomis kryptimis. Moksliniai tyrėjai, nagrinėdami problemą, pirmiausia renka informaciją ir tik paskui daro išvadas. Teisininkų veikla nukreipta priešinga kryptimi - jie iš anksto žino pageidaujamą rezultatą ir renka tik tokius argumentus, kurie gali pagrįsti tą rezultatą. Moksliniuose tyrimuose priešingų įrodymų atmetimas laikomas profesinės etikos pažeidimu. Teisininkams niekas netrukdo atmesti įrodymų, kenkiančių jų byloms, - tai priešingos šalies reikalas.

Anksčiau išdėstyti argumentai nerodo, kad žmonės, turintys teisinį išsilavinimą, nėra pajėgūs atlikti nuodugnių ir patikimų mokslinių tyrimų. Tai taip pat nereiškia, jog kitų disciplinų moksliniai tyrėjai turi defektyvių mokslinių tyrimų imunitetą, kurį įskiepija kokios nors ypatingos dorybės, įgytos studijuojant šias disciplinas per aukštesnės pakopos universitetines studijas. Tačiau teisės ir kitų disciplinų vertybių, principų bei išsilavinimo skirtumai yra akivaizdūs ir nepaneigiami. Trumpai tariant, teisininkui, kuris traktuotų klientą kaip hipotezę, būtų uždrausta verstis advokato praktika. Mokslų daktaras, ginantis hipotezę kaip klientą, būtų ignoruojamas.

Tęsinys kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"