TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gelbstint Konstituciją nuo teisininkų

2008 09 04 0:00

Tęsinys. Pradžia rugsėjo 3 d.

Socialiniai mokslai ir mokslinių tyrimų taisyklės.

Socialinių ir gamtos mokslų moksliniai tyrimai yra gana skirtingi. Didžiausias skirtumas atsiranda dėl to, kad socialinių mokslų tyrimų objektas yra žmonės, kurie gali reflektuoti, o tai reiškia, kad jie gali apmąstyti reiškinius, nujausti įvykius ir jiems užbėgti už akių. Žmonės gali dirbti siekdami pakeisti savo materialinę bei socialinę aplinką, jie turi ilgalaikių ketinimų, neatidėliotinų poreikių bei norų. Dėl to, lyginant su gamtos moksluose nustatytais dėsniais, socialiniuose moksluose nustatomi dėsningumai yra mažiau bendri, siauresni, labiau sąlyginiai bei labiau susieti su konkrečia vietove ir laiku. Gamtos mokslų teorijos aiškina, numato procesus bei rezultatus, o tuo tarpu socialinių mokslų teorijos dažniausiai aiškina, bet retai numato. Tačiau ir socialiniuose, ir gamtos moksluose yra giliai įsišakniję tie patys kokybiniai mokslinių tyrinėjimų principai: objektyvumas, skepticizmas, smalsumas, įrodymų rinkimas ir analizė, išvadų darymo taisyklės. Tie patys principai naudojami mokant šių disciplinų tyrinėjimo metodų, išskyrus teisę - teisininkų rengimo principai iš esmės skiriasi nuo paminėtųjų.

Jungtinėse Valstijose buvo atlikta 1990-2000 metais teisės žurnaluose publikuotų straipsnių, kurių pavadinimuose buvo žodis "empirinis", metodologinė analizė - iš viso buvo 231 straipsnis. Nustatyta, kad visuose be išimties straipsniuose buvo pažeistas mažiausiai vienas empirinių tyrimų principas. Tai buvo susieta su teisininkų rengimo prigimtimi: "Kai mokslų daktaras yra mokomas tikrinti savo keliamas hipotezes atliekant visus įmanomus bandymus, naudojant visus įmanomus duomenų šaltinius ir ieškant visų galimų įrodymų, prieštaraujančių jo ar jos teorijai, teisininkas yra mokomas rinkti visus įrodymus, patvirtinančius jo ar jos hipotezę, ir atitraukti dėmesį nuo bet ko, kas atrodo kaip prieštaraujanti informacija... Teisininkai, teisėjai ir teisės profesoriai specializuojasi įtikinėti. Teisininkai turi įtikinti teisėjus ir prisiekusiuosius būti palankius jų klientams, o įtikinėjimo taisyklės rungtyniaujančioje teisės sistemoje skiriasi nuo empirinių tyrimų taisyklių."

Natūralu, kad teisinės advokatūros, kaip mokslinių tyrimų metodo supratimas, turi daug šalininkų teisininkų visuomenėje. Jie teigia, kad tai gali būti pranašumas, o ne trūkumas: atskiros "tiesos versijos" gali būti tendencingos, bet, kai jos viešai varžosi, galima priartėti prie tiesos. Tačiau teisinė advokatūra, atvirai arba užmaskuotai atmetanti tradicinį įsipareigojimą atsižvelgti į priešingus įrodymus bei argumentus, nėra ir negali būti mokslinis metodas. Bandymai pateikti vienpusius, klaidinančius įrodymus arba įspūdingais retoriniais išraitymais apeliuoti į prisiekusiųjų emocijas, siekiant laimėti bylą, nėra mokslinis pažinimas.

Išvada

R.J.Spitzeris anksčiau išdėstytus teiginius iliustruoja pateikdamas trijų konkrečių JAV formuojamų konstitucinių doktrinų analizę. Ši analizė akivaizdžiai rodo patologinę Konstitucijos interpretaciją, kuri deformavo intelektualinį diskursą, politinius debatus ir net viešosios politikos rezultatus. R.J.Spitzeris išvadoje pabrėžia, kad jo knygos tikslas nėra aptarti, gera ar bloga yra viena ar kita konstitucinė doktrina. Dėl visų jų galima pagrįstai diskutuoti viešojoje ir akademinėje erdvėje. Tačiau visiškai nepagrįsta ir neteisėta siūlyti šališkas teisininkų parengtas nutartis kaip mokslinę Konstitucijos analizę, argumentuoti ir tvirtinti naudojant akivaizdžiai iškraipytus ir klaidinančius įrodymus, teikti išvadas, padarytas neva remiantis įrodymais, nors jų nuodugnesnė analizė veda prie priešingų išvadų.

Konstitucinės doktrinos Lietuvoje

Visi ankstesnės pastraipos teiginiai atrodo, lyg būtų rašyti turint galvoje būtent Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) kuriamas ir plėtojamas konstitucines doktrinas. Panagrinėkime vieną pavyzdį. Šį pavasarį KT priėmė nutarimą, kuriame rašoma: "Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti", nors Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje vienareikšmiai sakoma: "Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas." Vienintelė Konstitucijoje esanti papildoma išlyga dėl studijų aukštojoje mokykloje yra to paties straipsnio toje pačioje dalyje: "Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus." Akivaizdu, kad, prieinamumas turi priklausyti nuo sugebėjimų studijuoti, o ne nuo sugebėjimo susimokėti už studijas. Tačiau KT savo doktrinoje sukūrė išlygas, kurių nėra Konstitucijoje ir, kaip toliau glaustai parodyta, neišplaukia iš jos: nemokamas mokslas nelaiduojamas "gerai besimokantiems piliečiams,... nepatekusiems į vietas, kurių... skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis"; "Konstitucijos nuostata (41 straipsnio 3 dalis) aiškintina kaip įtvirtinanti valstybės pareigą savo biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoti tik tiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį."

Iš čia visiškai logiškai išplaukia paradoksali išvada, kad valstybinėje aukštojoje mokykloje už savo lėšas studijuoja tokie piliečiai, kuriems nėra valstybės poreikio (matyt, rengiami emigracijai, darbui už Lietuvos ribų).

Kas suteikė valstybinei aukštajai mokyklai teisę imti iš gerai besimokančių studentų mokestį, prilygstantį visai studijų kainai? KT doktrina aiškina: "Jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių... aukštąjį išsilavinimą suteikti... ir tiems, kurie aukštojo mokslo... siekia ne valstybės lėšomis, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje mokykloje."

Kodėl negali būti tokio teisinio reguliavimo? KT konstitucinės doktrinos aiškinimai 1) "riboja Konstitucijos garantuojamą aukštųjų mokyklų autonomiją" ir 2) "sudaro prielaidas nepagrįstai riboti Konstitucijoje įtvirtintą aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus". Jau artėjame prie pradžios taško. Kodėl tai riboja autonomiją? Nors autonomija KT doktrinoje minima keliasdešimt kartų, pateikiamas tik toks "įrodymas": "Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai... nustatyti... studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus... " Šis įrodymas dar sutvirtinamas Seimo narių grupės nuomone, kuriai KT pritaria: "Pakankamų argumentų, pagrindžiančių valstybinių aukštųjų mokyklų galimybių teikti studijų paslaugas ir užsidirbti papildomų pajamų... ribojimą, nėra." Taškas. Atėjome į loginės grandinės pradžią - prie pagrindinio įrodymo, kuriuo KT grindžia visą aukštojo mokslo konstitucinę doktriną. Tačiau pagrindinis įrodymas nėra savaime aiškus. Argumentų, neigiančių KT aukštojo mokslo konstitucinės doktrinos pagrindinį įrodymą ir tuo pat metu iš jo daromas išvadas, yra daug, bet nė vienas iš jų nėra ne tik analizuojamas, bet ir nepaminėtas. Pavyzdžiui, absoliutinama aukštosios mokyklos autonomija, iškeliant ją virš kitų Konstitucijos nuostatų ir suprantant ją tik kaip istorinę tradiciją (tokios sampratos ribotumas akivaizdžiai parodytas šiuolaikinėje teisės teorijoje), visiškai ignoruojama šiuolaikinė autonomijos kaip subsidiarumo principo įgyvendinimo samprata, ignoruojami proporcingumo principas ir kriterijai. Naudojant šiuos principus ir kriterijus nesunku parodyti, kad yra pakankamų argumentų, pagrindžiančių, kodėl toje pačioje aukštojoje mokykloje studentai negali būti skirstomi į mokančius ir nemokančius už studijas. Dar vienas argumentas, prieštaraujantis tokiam skirstymui, slypi konstitucinėje nuostatoje dėl aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus (pabrėžiant vienodą prieinamumą, ji užfiksuota ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, prie kurios Lietuva yra prisijungusi ir kurios ji privalo laikytis).

Savo išvadoms pagrįsti KT naudoja ir klaidinamus teiginius. Jau buvo minėtas KT teiginys, kad draudimas valstybinei aukštajai mokyklai kartu su valstybės finansuojamais studentais priimti ir studijuojančius savo lėšomis, "sudaro prielaidas nepagrįstai riboti Konstitucijoje įtvirtintą aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus". Tačiau toks draudimas ribojo prieinamumą ne pagal sugebėjimus, bet pagal turtinę padėtį, o KT teiginys ir galutinė išvada iš tikrųjų yra konstitucinės nuostatos dėl vienodo prieinamumo pagal sugebėjimus pažeidimas. Studentui, mokančiam už studijas, aukštasis mokslas yra mažiau prieinamas nei jo kolegai, studijuojančiam tą pačią programą, bet valstybės finansuojamoje vietoje. Jis didesnę ar mažesnę savo laiko ir energijos dalį turi skirti kitam darbui - užsidirbti lėšų mokėjimui už studijas. Jau iš šio pavyzdžio aišku, kad Lietuvos KT, plėtodamas konstitucinę doktriną, ne tik neatsiriboja nuo anksčiau minėtų teisinės advokatūros principų, bet ir naudoja juos vietoj mokslinių tyrimų principų. KT nevengia klaidinančių teiginių ir išvis nutyli įrodymus bei argumentus, prieštaraujančius KT kuriamoms konstitucinėms doktrinoms. Dar kartą galima prisiminti R.J.Spitzerį, kuris advokatūros kaip mokslinio metodo sampratą pavadino oksimoronu.

Reforma

R.J.Spitzeris siūlo reformuoti teisininkų rengimą aukštosiose mokyklose įvedant į studijų programą gerokai daugiau tokių dalykų ir praktinių užsiėmimų, kurie lavintų būsimųjų teisininkų ne tik teisinį protavimą, bet ir mokslinį mąstymą. Lietuvos teisės sistema daug laimėtų, jei priimtų tokią rekomendaciją.

Kita reformos kryptis būtų Lietuvos KT sudėties kokybinis pakeitimas. KT nariai ar bent didesnė jų dalis turėtų būti ne teisininkai, bet politinės filosofijos, politikos mokslų ir pan. profesionalai, kurių išsilavinimas ir praktinė veikla leistų tikėtis, kad konstitucinės doktrinos bus kuriamos ir plėtojamos naudojant mokslinį metodą. Tai nėra pasaulinė naujovė. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Konstitucinio Teismo funkcijas vykdo Konstitucinė Taryba, sudaroma iš iškilių visuomenės veikėjų, kuriems nekeliamas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą.

Nors Konstitucija reikalauja, kad KT nariai turėtų teisinį išsilavinimą, tai išsprendžiamas uždavinys arba keičiant Konstituciją, arba reikalaujant, kad minėti profesionalai turėtų ir teisinį išsilavinimą, o dirbtų ne teisės, bet politinės filosofijos, politikos mokslų ir pan. srityse.

Tokia KT reforma neprieštarauja pačiai Konstitucijos esmei, pagal kurią KT nėra teismų sistemos dalis. KT paskirtis nėra vykdyti teisingumą (tai daro teismai - Konstitucijos IX skirsnis). Jo paskirtis - remiantis moksliniais, o ne advokatūros principais spręsti, "ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams" (Konstitucijos VIII skirsnis). Tokiam uždaviniui spręsti vien teisinis išsilavinimas ir patirtis ne tik nėra pakankami, bet dažniausiai ir trukdo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"