TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Geopolitiniai faktoriai - neignoruotini

2011 02 10 0:00

Geografinė padėtis lemia valstybės saugumą, jos užsienio politiką, kuriai turi įtakos žiniasklaida ir įvairios visuomenės organizacijos, atskiri politikai. Viešoje erdvėje vertindama įvykius gretimose šalyse žiniasklaida gali daugiau sau leisti negu valstybės institucijos. Kalbant apie santykius su kaimynais reikia viską pasverti: "už" ir "prieš". Dėl to bet koks kaltinimas kaimynams savanaudiškumu - beprasmis (nuo jų niekur nepabėgsi), nes šie turi savų interesų. Su jais būtinas modus vivendi.

Charles'is de Gaulle'is savo "Kariniuose memuaruose" rašė, kad jam visada rūpėjo tik Prancūzijos interesai. Panašiai mano ir kiti pasaulio valstybių lyderiai, tik ne visi viešai išsako savo nuomonę. Natūralu, kai šalys siekia plėsti savo įtaką kitoms, visų pirma kaimynėms. Todėl ieškoma įvairių būdų, kaip tai pasiekti. Svarbiausia - susirasti (ar susikurti) savos politikos palaikymo komandas toje valstybėje, kuriai daroma įtaka.

Mūsų diplomatinis korpusas formavosi plyname lauke. Ir jis, mano požiūriu, ne toks jau prastas. Problemos esmė: jam daro įtaką asmenys, neturintys nei plataus politinio horizonto, nei atsakomybės jausmo, tik norintys atkreipti į save dėmesį.

Dirbtinai įžeidinėti kaimynus neprotinga. Brangiai kainuoja, kai bandoma savo požiūrį primesti kitiems. Niekas nenuginčijo Georgo Hegelio pastabos, kad kiekviena valstybė turi tokią vyriausybę, kokios verti jos piliečiai. Vyriausybių politikai daro įtaką vienu metu dominuojančios vienos, kitu - kitos politinės grupuotės. Tai lemia ir politikos pokyčius.

Dabar savo geopolitinėje erdvėje iš esmės susiduriame su Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos interesais. Dėl Latvijos rimtesnių problemų nejaučiame.

Kuriantis Baltarusijos liaudies frontui jo organizatoriai, tenykštei valdžiai neleidus savame krašte rengti suvažiavimo, paprašė mūsų paramos. Mudu su Romualdu Ozolu Sąjūdžio vardu kreipėmės į Lietuvos pareigūnus. Šie leido suvažiavimą surengti Vilniuje. Vėliau baltarusių "frontininkai" paskelbė, esą jų tikslas - sukurti Didžiąją Baltarusiją, į kurią įeitų Vilnius, Polockas, Smolenskas, Černigovas, dalis Lenkijos žemių. Vienas argumentų buvo tai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, nes jame įvyko ir pirmasis Liaudies fronto suvažiavimas.

Šiuolaikinės Baltarusijos prezidento rinkimuose irgi dalyvavo kandidatas, turėjęs panašią programą. Kiti dėstė prorusiškas idėjas. Kokie būtų mūsų santykiai su Baltarusija laimėjus tokiems asmenims? Tiesa, kandidatavo ir vakarietiškos orientacijos žmonių. Bet visi jie, dar nesibaigus rinkimams, pakvietė į protesto akciją ir sudaryti kažin kokį komitetą. Tad ar galime smerkti mūsų valstybės institucijas už saikingą reakciją į rinkimų įstatymo pažeidimą, jei jį pažeidė ir vieni, ir kiti? Negi mes, siūlydami blokuoti Baltarusiją, trokštame matyti ją Rusijos glėbyje?

Dabar daug postringaujame apie pablogėjusius santykius su Lenkija. Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse mūsų krašte siautėjo "autonomininkai", siekę atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą (pastaraisiais metais ta idėja faktiškai įgyvendinama). Tuometė Lenkijos vyriausybė visomis išgalėmis atsiribojo nuo "autonomininkų". Lenkijoje buvo įsteigtas Lietuvos bičiulių klubas, Lenkijos-Lietuvos draugija. Jų veikloje dalyvavo vienas "Solidarumo" ideologų Jacekas

Kuronis, Lenkijos užsienio reikalų ministras Bronislawas Geremekas, žinomas teisininkas Leonas Brodowskis, būsimo Lenkijos prezidento žmona Jolanta Kwasniewska ir kiti žymūs Lenkijos kultūros bei

politikos veikėjai. Leistas žurnalas "Lithuania" spausdino objektyvius straipsnius apie lietuvių kultūrą, istoriją, buvo rengiami nuolatiniai Lietuvos ir Lenkijos kultūros veikėjų susitikimai. Tačiau ir tada Lenkijoje buvo kitaip mąstančiųjų.

Tuometis Lietuvos istorijos instituto direktorius Vytautas Merkys prisimena savo susitikimą 1990 metų gruodžio 11-15 dienomis Lenkijos istorijos institute: "Supratau, kad mane pasikvietė - išlieti ant manęs savo įtūžį (...). Jie mane kaltino už tai, kad nepriklausoma Lietuva engianti lenkus, atimanti iš jų politines ir kultūrines teises, o Armiją Krajovą palikusi už įstatymų ribų. (...) Šeimininkai dar labiau įkaito ir kaskart darėsi atviresni, net pareiškė, kad lenkams turi priklausyti kone visas buvęs Vilniaus kraštas su Vilniumi - politiniu ir kultūriniu centru. Jie davė suprasti, jog lietuvių tauta yra per maža, kad savo politiniame gyvenime galėtų apsieiti be naujojo "vyresnio brolio" globos." Panašiai mąstė ir Lenkijos katalikų bažnyčios hierarchai, tik jų norus numalšino Jonas Paulius II. Jei šiandien kam nors reikia Vilniuje statyti paminklą, tai - popiežiui. Tačiau dabar dalis mūsų politologų (ir vadinantieji save politikais) pradėjo dėstyti, esą lietuvių tautos Atgimimas XIX amžiuje ir Lietuvos Respublikos paskelbimas 1918 metų vasario 16-ąją - regresyvus reiškinys, esą reikėjo atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Tad ko stebėtis, kad Lenkijoje sustiprėjo Lietuvos aneksinės nuotaikos.

Keistas kai kurių mūsų valdančiųjų elgesys. Visos ankstesnės Lenkijos vyriausybės iki dvynių Kaczynskių buvo draugiškos Lietuvai. Paradoksas, kad mūsų valdžia paskelbė to ministrų kabineto narius geriausiais lietuvių bičiuliais, o kai reikėjo paremti šios mums "draugiškos" vyriausybės poziciją dėl Lisabonos sutarties, Valdas Adamkus įtikinėjo lenkus nusileisti, nors jų pozicija Lietuvai buvo daug artimesnė negu vokiečių. Šis elgesys paliko slogutį mums draugiškai nusiteikusiems lenkams, gaivino antilietuviškas nuotaikas. Tačiau, tikėkimės, jos laikinos, o Lietuvos ir Lenkijos santykiai taps normalūs, nes tai objektyviai atitiktų abiejų šalių interesus. Viltinga ir tai, kad naujasis Lenkijos prezidentas savo vyriausiuoju patarėju paskyrė Tadeuszą Mazowieckį.

Neturime pamiršti nuolat deklaruojamo seno romėnų posakio: nėra amžinų priešų, yra tik amžini interesai. Ši taisyklė tinka ir Rusijai. Tai aiškiai parodė įvykiai 1990-1991 metais, kai Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose vyko šimtatūkstantinės demonstracijos su šūkiais: "Šalin rankas nuo Lietuvos!" 1968 metais pasiuntus tankus į tuometę Čekoslovakiją, Maskvoje demonstravo 7 asmenys. Juos kagėbistai ir susėmė. Didžiausi mūsų bičiuliai Rusijoje teigia, jog dabar palaikymo sulauktume ne daugiau nei tada čekai ir slovakai. Kodėl?

Per daug stipriname ruso-priešo įvaizdį. Mūsų nedraugai eskaluoja Lietuvos kompensacijos reikalavimą. To nereikalauja nė viena kita buvusi imperijos pavergta šalis. Kaip pabrėžia mūsų geriausias bičiulis Jurijus Afanasjevas, nė viena Rusijos vyriausybė šito nedarys, bet ne todėl, kad kiltų grandininė reakcija, o dėl to, kad Rusijos žmonėms neįrodysi, jog jie klestėjo okupuotų valstybių sąskaita. Tokiais mūsų reikalavimais spekuliuoja Rusijos revanšistiniai sluoksniai, ugdo neapykantą Lietuvai.

Lietuvoje įsigalėjo noras visus mokyti. Nepamiršiu Anatolijaus Gorbunovo replikos: "Ką, jūs trokštate užimti vyresniojo brolio vietą..." Mums nepatinka, kai kas nors mėgina mus pamokyti, mes stengiamės mokyti visus. Dabar bandome mokyti lenkus, kaip šie turėtų elgtis su rusais, iš prancūzų reikalaujame, kad jie nukeltų Vladimiro Lenino paminklą.

Ko vertas Lietuvos Vyriausybės skundas Briuseliui dėl "Gazprom" veiksmų? Negi įsivaizduojame Briuselį kaip globėją? Dar keisčiau atrodo Andriaus Kubiliaus postringavimai, kad rusai bijo Lietuvoje laisvos konkurencijos(?). O Vokietijoje jos nėra?

Niekas valstybei nepadaro tiek žalos, kiek nebrendilos politikai, o jų stygiaus nejaučiame.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"