TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Geras Tėvas atleis...

2014 08 16 6:00

Švenčioniškio vargonininko ir kompozitoriaus Juliaus Siniaus (1911–1959) kūrybiniame palikime yra ir toks posmas:

Blaškaisi, sūnau, nuodėmingais takais

ir sielai nerandi ramybės.

Nuklydai, bet grįžk: geras tėvas atleis...

Turbūt ryškiausiai Bažnyčios reikalingumo klausimas iškyla svarstant susitaikymą su Dievu, vadavimąsi iš nuodėmių: „Aš Dievą tikiu, savo klaidas smerkiu, Dievą mintimis atsiprašau – Jis man atleidžia. Kam dar reikia kokio tarpininko? Gal tas kunigas ne mažesnis už mane nusidėjėlis, kodėl turėčiau jam prisipažinti?“

Bet mūsų Išganytojo valia aiški. Prisikėlimo dienos vakarą Jis aplanko būrelį apaštalų, parodo jiems nukryžiavimo pėdsakus rankose ir kojose, ieties dūrio žaizdą šone ir taria: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, ir kam sulaikysite – sulaikytos.“ (Jn 20,22-23) Taigi apaštalams, vyskupams, kunigams yra suteiktas nepaprastas įgaliojimas - nusidėjusiam žmogui Dievo vardu atleisti nuodėmes. Kadangi apaštalai, vyskupai, kunigai irgi yra nuodėmingi žmonės, šia malone jie pirmieji naudojasi: klaupiasi prieš kurį nors pašaukimo brolį, išpažįsta savo silpnybes ir klaidas, priima pamokymą, įspėjimą ar padrąsinimą pagal sąžinės būklę. Parapijiečiai išpažintį paprastai atlieka anonimiškai, gali pasirinkti nepažįstamą kunigą, o kunigas (juo labiau vyskupas) tokios galimybės dažniausiai neturi.

Mano ir kiekvieno kito Bažnyčios nario kilnumas ar nuodėmingumas nėra tik mano vieno reikalas. Savo programiniame Pamoksle nuo kalno Kristus mums sako: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mt 5.16) Ar visada šviečia? Galbūt priešingai. Blogu savo elgesiu ar pareigos apleidimu kitus žmones papiktinu: ne supykdau, o paskatinu ar padrąsinu taip pat blogai elgtis. Tokie ne sykį būna ryškūs mano elgesio vaisiai.

Tačiau ir vidiniai mano nusistatymai bei apsisprendimai nėra tik mano. Jie regimi Dievo ir angelų akims, ir vieni jų daro garbę tikinčiųjų bendrijai, Bažnyčiai, kiti ją sutepa. Todėl ir atleidimą privalau gauti per Bažnyčią.

Iš kur apaštalai, vyskupai, kunigai galėtų sužinoti mano nuodėmes ir pamatyti galimybę man atleisti? Gal sukurti visuotinį sekimo tinklą? Ne. Man leidžiama pačiam prisipažinti, numatyti pasitaisymo galimybes, paprašyti atleidimo ir jį gauti.

O kada negaliu atleidimo gauti?

Jeigu tas savo nuodėmes esu pamėgęs ir nieku gyvu jų neatsisakau. Jei nesutinku atlyginti žmogaus garbei ar nuosavybei padarytą skriaudą. Jei smulkias klaideles pripažįstu, o didžiąsias nutyliu... Tokiu atveju kunigo ar vyskupo teikiamas išrišimas manęs neišvaduos. Visuomet mano valingas vidinis santykis su Kūrėju ir Jo valia yra esminis pagrindas.

Nemąstykime apie nemalonią pareigą prisipažinti. Juk tai lieka griežčiausioje paslaptyje. Verčiau dėkokime už galimybę vaduotis iš blogio naštos ir dėmių. Iš blogio nelaisvės. Pats Jėzus Kristus tvirtai sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.“ (Jn 8,34) Didelis skirtumas, ar aš tik šiuo kartu pasidaviau blogam potraukiui - tada mano vergystė trumpa, ar galbūt mėnesius ir metų metus esu į kokias sunkias nuodėmes įklimpęs ir nepajėgiu (gal nė nemėginu) iš jų vaduotis.

Vadinamųjų lengvųjų, arba mažųjų, nuodėmių atleidimui gauti užtenka širdies gailesčio su pasiryžimu jų vengti, ir Viešpats jas atleidžia be išpažinties, bet juk padarome ir rimtų nuodėmių! Nuodėmklausys turi teologinį išsilavinimą ir sielų vadovo nuovokos, kad galėtų perdėtai jautrią sąžinę nuraminti, rambią - papurtyti

Padorūs tikintieji išties retai kada padaro sunkių nuodėmių. Jie dažnai išpažįsta tuos pačius sunkiai išvengiamus žmogiškus netobulumus ir kartais suabejoja: nors prisipažįstu, gailiuosi, vis tiek neišvengsiu pikto žodžio, smulkaus pavydo – kam kartoti prisipažinimus ir pasiryžimus, kurių vis vien neištesėsiu? Tokiam geravaliam varguoliui yra atsakymas: tada šiandien nesiprausk, nes rytoj vėl išsimurzinsi...

Dažnas išpažinimas nuolatiniam nuodėmklausiui leidžia imtis vadinamojo dvasinio vadovavimo: nurodyti svarbiausias tobulėjimo kryptis ir priemones. Gerą valią turintis tikintysis tikrai patobulėja gavęs šitokią pagalbą, įninka daryti gera, suprasti ir užjausti kitą žmogų, nepataikauti savo savimeilei. Nuoširdi reguliari išpažintis yra galinga priemonė vaduotis iš priklausomybių, ugdyti dorus įpročius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"