TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gerumas, kurio ilgimės, bet jo nesirenkame

2012 09 06 2:47

Laukdama eilinės TV žinių laidos išgirdau reklamuojant filmą apie tamsos riterį, kurio premjera neva "sukrėtė pasaulį". Toks teiginys ir nustebino, ir papiktino.

Nustebino, nes tikrai nebuvau sukrėsta, o tokio tipo filmai, sprendžiant iš reklamos, "sukrečia" nebent paaugliškos psichikos publiką, bet ji - tikrai ne visas pasaulis. Buvo apmaudu dėl tuščiai eikvojamų žodžių, kurie kitoje vietoje ir kitame kontekste galėtų būti ir išraiškingi, ir paveikūs. Juk mūsų gyvenime išties netrūksta įvykių, kurie "sukrečia" ne vieną du asmenis, bet nuribuliuoja per visą pasaulį.

Pagaliau pasaulyje sukuriama tikrai sukrečiančių filmų, ir vien jų pavadinimai užimtų ne vieną laikraščio eilutę. Šį kartą Rusijos prezidento Boriso Jelcino našlės Nainos Jelcinos vizito Vilniuje proga priminsiu 1977-aisiais ekranuose pasirodžiusį rusų režisieriaus Stanislavo Rostockio filmą "Baltasis Bimas juoda ausimi". Paprasta istorija apie šunelį, kurio šeimininkas netikėtai pateko į ligoninę, taip sukrėtė ne tik tuometės SSRS, bet ir kitų šalių žiūrovus, kad juostos herojui šuneliui Bimui Voroneže buvo pastatytas paminklas, o pats filmas 1978 metais nominuotas "Oskarui" kaip geriausias užsienio filmas. 

Tai buvo pasakojimas apie gerumą, tiksliau - apie jo stoką mūsų gyvenime. Ir nors prabėgo jau daug metų, gerumo stygius tebėra toks pat aštrus, ir bet koks gerumo proveržis vis dar sukrečia. Pavyzdžiui, lietuvius nesumeluotu, nepelnytai primirštu gerumu tikriausiai sušildė N.Jelcinos viešnagė Lietuvoje. Turbūt niekas neneigs, kad tie metai, kai Rusijos valstybės vairą sukiojo prezidento B.Jelcino rankos, Lietuvos ir Rusijos santykių istorijoje gali būti vadinami "aukso amžiumi". Tik ar sugebėjome juo pasinaudoti savo ir rusų tautos labui? Juk net apdovanojimas B.Jelcinui buvo suteiktas kažkaip nepadoriai pavėluotai...

Beje, Rusijoje B.Jelcino prezidentavimo metai šiandien vertinami skirtingai. Valdžios atstovai ir jiems prijaučianti visuomenės dalis tą laikotarpį vieningai smerkia, vadina "pašėlusiais devyniasdešimtaisiais", o demokratų likučiai prisimena kaip geriausią, asmenybę ir tautą išlaisvinusį, Rusijos istoriją papuošusį periodą! Su kuriais esame mes? Neaišku, nes juk ir tie "mes", deja, nebesame tokie vieningi, kokie buvome ankstyvojo B.Jelcino laikais, tad Rusijos valstybę, anaiptol netrykštančią tokiu gerumu kaip kai kurie pavieniai rusai, vertiname skirtingai.

Beveik tuo pačiu metu, kai Vilniuje lankėsi N.Jelcina, iš kito pasaulio pakraščio Lietuvą pasiekė dar netikėtesnis gerumo gestas. Turiu omenyje Izraelyje įsikūrusią asociaciją "Israelita", kuri vienija išeivius iš Lietuvos. Lietuvoje lankęsi jos atstovai, lyg susitarę su N.Jelcina, irgi ragino Lietuvos žmones žvelgti į ateitį, užuot aitrinus praeities žaizdas. Toks raginimas tikriausiai sušildė ne vieną nuo nuolatinių Simono Vyzentalio centro aktyvistų priekaištų ir kaltinimų sudiržusią lietuvio širdį. Tačiau ar atsiliepsime į šį kvietimą?

Pasirinkimas nelengvas, nes žaizdų būta daug tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Yra ką prisiminti, yra ką aitrinti. Tik santykių su Izraeliu atveju būtent Izraelis yra aitrinanti, lietuvius kaltinanti šalis, o kalbant apie Rusiją mes, lietuviai, esame tie, kurie nenori pamiršti, kurie kaltina ir aitrina... Todėl vienu atveju siūlymas pamiršti praeitį ir gyventi ateitimi glosto širdį, o kitu - verčia suklusti, įsitempti.

Antisemitizmas niekada nebuvo Lietuvos valstybės politika. XX amžiuje kai kurių lietuvių vykdytą smurtą prieš žydus išprovokavo kita valstybė, o pirmoji Lietuvos Respublika gyvavo pernelyg trumpai, kad būtų spėjusi išugdyti visais atžvilgiais brandžią visuomenę, gebančią tinkamai vertinti ir rinktis. Tuo metu lietuvių ir rusų santykius nuo amžių temdė ir tebetemdo pačių rusų sukurtos valstybės valstybinė politika. Rusų tauta buvo ir tebėra savo, o ne svetimos valstybės vykdomos agresyvios politikos įrankis. Maloni išimtis - B.Jelcino Rusija, bet juk ir ji jau praeitis! Ar raginimai pamiršti praeitį reikštų, kad turėtume pamiršti ir šį tarpsnį?

Deja, kad ir kaip norėtume, paprastų sprendimų, lengvo pasirinkimo nėra. Blaivus protas tvirtina: nežinant praeities sunku kurti ateitį. Tuo metu širdis, pasiilgusi gerumo, nedrąsiai sufleruoja: palikim praeitį istorikams ir atleiskim savo kaltininkams, net jei jie ir nelaiko savęs kaltais...

Jau norėjau čia dėti paskutinį tašką, tačiau būdraujanti atmintis priminė vulgaroką, bet realistišką žemaitišką išmintį: gera širdalė - plika subinalė...

Tad ką pasirinkti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"