TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gimdyti ar negimdyti?

2015 06 03 6:00

Esama pagrindo teigti, jog toks hamletiškas (pagal “būti ar nebūti?”) klausimas iškils ne vienai būsimai mamai, nutarusiai gimdyti Lietuvoje.

Pagrindą dvejonėms paklojo sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, paskelbdama, jog ateityje šešiose šalies ligoninėse bus panaikinti akušerijos-ginekologijos skyriai. Pradžia jau padaryta: nuo ateinančio rugsėjo, jei pritars rajono savivaldybės taryba, bus uždarytas Rokiškio ligoninės akušerijos-ginekologijos skyrius. Kita skyrių kapojimo eilėje, regis, bus Lazdijų ligoninė.

Ministrė, žinoma, taip elgiasi ne pagal savo įgeidį. Ji remiasi Vyriausybės nutarimu, kuriame nurodoma naikinti tokius akušerijos-ginekologijos skyrius, kuriuose per metus gimdo mažiau nei 300 moterų (leidžiama 10 proc. paklaida). O Rokiškio ligoninėje pernai gimdė mažiau nei pusė kontrolinio skaičiaus - tik 115 moterų. Tad ”nieks kits čia nekalts, mergužėle – tu pati”.

O gimdyti vis dėlto nutarusiai mergužėlei valdžia piešia neva patrauklią perspektyvą važiuoti gimdyti į didesnę ligoninę, kur, kaip naiviai tikina ministrė, visų akušerių ir ginekologų kvalifikacija yra kur kas aukštesnė nei paprastos rajono ligoninės specialistų. Tik ar patikės tuo gimdyvės ir jų artimieji? Juk jie iš žiniasklaidos sužinojo apie ne vieną neprofesionalumo atvejį būtent didžiosiose, moderniose ligoninėse, o “žmogiškasis faktorius”, kurį teisingiau būtų vadinti tiesiog medikų žmoniškumo veiksniu, mažosiose ligoninėse gal net dažnesnis nei centruose.

Artimiausios Rokiškiui ligoninės, kurios nepanaikinti akušerijos-ginekologijos skyriai, yra Utenoje ir Panevėžyje. Tad rokiškėnės galės rinktis: arba sąrėmių suriestoms maždaug 45-75 kilometrų (priklausomai nuo to, iš kurios rajono gyvenvietės bus vykstama) dardėti į Uteną, arba 70-100 kilometrų į Panevėžį. Jeigu tokie pasivažinėjimai vadinami sveikatos paslaugų kokybės, jų prieinamumo gerinimu, tai didesnį pasityčiojimą iš gimdyvių sunku būtų sugalvoti. Nebent palikus vieną skyrių visai Lietuvai. Pavyzdžiui, Vilniuje. Arba Šalčininkuose, geopolitiniais sumetimais.

Sveikatos vadybos specialistė prof. dr. Danguolė Jankauskienė pagrįstai pabrėžė, kad Sveikatos apsaugos ministerija, organizuodama medicinos įstaigų tinklo pertvarką, pernelyg sureikšmina ekonominį kriterijų. Profesorė skeptiškai nusiteikusi dėl sveikatos sistemoje taikomų metodų remtis finansavimo balo verte, kuri yra mažesnė už vienetą, ar plaukiojančio paslaugų apmokėjimo balo, kai kuo daugiau įstaiga suteikia medicininių paslaugų, tuo mažiau jai už jas yra sumokama. Profesorė mistiniais pavadino ir mastus, pagal kuriuos ministerija apskaičiuoja paslaugų poreikį, kai orientuojamasi ne tiek į realų gyventojų sergamumą, o į turimus pinigus. Matyt, pagal norimų sutaupyti pinigų kiekį, o ne pagal gimdyvių poreikius yra nustatytas ir tas mistinis gimdyvių skaičius (300), leidžiantis išlaikyti ligoninėse akušerijos-ginekologijos skyrius.

Sprendžiant iš Vyriausybės veiksmų sveikatos apsaugos srityje, frazės apie medicinos paslaugų kokybės, prieinamumo ir pan. “gerinimą” yra nelyginant „karoče“ tipo kalbos šiukšlės, kurios pasitelkiamos iš jaunimo žargono, kai neturima ką nors protinga pasakyti.

Tuščios statinės keliamu triukšmu virsta ir retkarčiais išsakomas susirūpinimas mažėjančiu gyventojų skaičiumi, kuris neparemiamas realiais finansiniais-ekonominiais žingsniais socialinėje sferoje. O prisiminus, kaip subtiliai manipuliuodama finansais ir „optimizavimu“ valdžia uždaro mokyklas kaimuose ir nedideliuose miesteliuose, palieka be darbo šimtus kvalifikuotų specialistų, kokį kryžiaus žygį Vyriausybė buvo sumaniusi prieš urėdijas (tai irgi grėsė nedarbu šimtams miško darbininkų ne Vilniuje ar Kaune, o tuštėjančioje provincijoje), net ir didžiausias sąmokslo teorijų priešininkas ims įtarti, kad Vyriausybė kariauja nepaskelbtą karą prieš istorinę lietuvių tautą.

Išliekant dabartinėms demografijos tendencijoms Lietuvoje - didelei emigracijai ir mažam gimstamumui, darbingo amžiaus gyventojų reprodukcija tampa gal net didesnė problema už krašto apsaugą. Apie tai, eidamas sveikatos apsaugos ministro pareigas, buvo užsiminęs ir Vytenis Andriukaitis. Jis perspėjo, jog tai, kad nėra nuoseklios demografinės rizikos veiksnių mažinimo politikos, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pinigų, žinia, mūsų valstybėje trūksta viskam. Išskyrus atlyginimus teisėjams ir Seimo nariams. Tačiau toliaregiškai, pilietiškai, o ne tik buhalteriškai mąstančiai Vyriausybei būsimos mamos, vaikų besilaukiančios ar juos auginančios šeimos turėtų būti pats didžiausias rūpestis ir svarbiausia investicija. Nes bet kurios valstybės ateitis ir saugumo garantas – ne (i)migrantai, o čia gimę, užaugę ir valstybę Tėvyne vadinantys vaikai.

Žinoma, vien gerindami gimdymo sąlygas ir paslaugų kokybę gimstančiųjų skaičiaus nepagausinsime. Padėties nepagerintų ir propagandinis apeliavimas į jaunų šeimų patriotizmą. Reikalinga kompleksinė programa, kuri apimtų ir psichologinio-kultūrinio poveikio priemones, ir nuoseklų ekonominių-finansinių svertų panaudojimą. Bet pradžioje pakaktų bent jau nesunkinti esamos padėties, nevaikyti būsimų mamų po visą Lietuvą ieškant gimdymui saugios vietos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"