TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gintaro ostapai benderiai

2014 07 12 6:00

Romos imperijos laikais tai buvo brangiausia ir garsiausia mūsų krašto eksporto prekė. Ji nukeliaudavo net iki Egipto ir per tūkstantmečius tapo Lietuvos vizitine kortele. Tačiau šiandien Baltijos auksas virto kvailių auksu, ir tai, kas dabar daroma su gintaru, yra tiesiog žiauru. 

Gatvės prekyba šiuo 30 mln. metų senumo mineralu taip išsigimė, kad jau reikėtų įkurti atskirą gintaro policijos padalinį. Pajūrio gintaro prekybvietės Klaipėdoje, Palangoje ir net Nidoje pasiekė "Made in China" lygį, kai nesibodima tiesiog tyčiotis iš to, ką laikome mūsų brangakmeniais.

Pamėginkime įsijausti į žalių užsieniečių, išalkusių gintaro suvenyrų, kailį. Ką jie mato ir ką randa ant prekeivių stalų? Gintaro dramblius. Lietuvoje?! Tai tas pats, kas Indijoje ieškant indiškų suvenyrų išvysti šilku aptrauktas medines klumpes. Gintaro kamščiatraukiai, butelių atidarytuvai, šakutės, peiliai, raktų pakabukai ir t. t. Gerai, kad dar gintaro dantų krapštukų nėra...

Tačiau didžiausias prekeivių koziris - gintaro kiaušiniai ir pakabučiai su skorpionų ir nykščio nago didumo vabalų inkliuzais. Bet tai... ne gintaras, o paprasčiausias specialus plastikas, imitacija su gintaro skeveldromis. Kam dėti šitą bjaurastį greta tikro gintaro papuošalų?

Nebūtų taip pikta dėl tų niekučiais paverstų gintaro „dirbinių“, jei ne žinojimas, kad mes turime nuostabų, tiesiog unikalų tikrų, senovinių, dar akmens amžių ir kuršių laikus siekiantį turistams tinkamų gintaro papuošalų, suvenyrų palikimą, ištisą arsenalą. Legendinės gintaro šukos – kuršių karių amuletas, Juodkrantės lobio žmogeliukai ir įvairiausi tik mūsų kraštui būdingi gintaro dirbiniai lieka už „matymo lauko“. Tarsi jų nebūtų. Tarsi tūkstantį kartų prasmingesnę žinią pasauliui apie gintaro šalį Lietuvą neštų medaus spalvos angeliukas, širdutė ar portsigaras.

Nukeliaukime į Egiptą. Čia kiekviename užkampyje rasime senųjų dirbinių prekybvietę, kurioje prekiaujama tik egiptiečiams būdingais piešiniais, statulėlėmis, dievybėmis, skarabėjais, papirusu. Bet ne drambliais ar gintaro matrioškomis. Egiptiečiai savo senojo pasaulio lobynus sugebėjo priversti dirbti turizmui, ir ta misija pirmiausia neša žinią apie šio krašto išskirtinumą, istoriją. Tuo metu mes bandome iš naujo išrasti dviračius ir purtomės to, ką jau turime, kas jau mūsų, tereikia prikelti tai naujam gyvenimui - visa, kas yra baltiška. Kas pasakoja apie mus, mūsų praeitį, mūsų gintaro istoriją.

Kone iškalbingiausias nuotykis nutiko uostamiestyje, kai Teatro aikštės prekeivis pardavinėjo gražius gintaro skridinius. Tai – žiloje senovėje mūsų pajūryje gyvenusių žmonių amuletai, simbolizavę plokščią pasaulio modelį. Jie vadino šiuos skridinius saulytėmis, taškeliais pažymėdavo keturias pasaulio kryptis arba metų laikus. Tačiau pasiteiravus, kas tai, Anikės aikštės prekeivis nė nemirktelėjęs išdrožė: tugrikai. Kas? Tugrikai. Kuršių amuletus pavadino Mongolijos kiauravidure moneta...

Ir tai dar ne blogiausia. Baltijos aukso verteivos pasiekė neįtikimą tiek falsifikavimo, tiek kičo gamybos lygį. Juk yra tokių gintaro apdorojimo paslapčių, apie kurias nežino ne tik užsieniečiai, bet ir dauguma lietuvių.

Jei susižavite skaidriu kaip ašara gintaru, neapsigaukite. Yra toks prietaisas, vadinamas autoklavu, į kurį įdėjus gintarą ir veikiant didžiuliam slėgiui iš mineralo pašalinami visi nešvarumai, ir jis tampa skaidrus. Tačiau taip elgdamiesi verteivos tarsi vampyrai iščiulpia iš gintaro visą jo „dūšią“ - sukcinito rūgštį. Būtent dėl jos gintaras ir turi gydomųjų savybių, bet po egzekucijos autoklave mineralas virsta paprasčiausiu bedvasiu, nors ir gražiu, suakmenėjusiu sakų gabalėliu.

Jūrinio gintaro vis rečiau pavyksta rasti pirkti. Ar jis tikrai jūrinis? Gintaro ostapai benderiai ir čia yra sumanę tam tikrą metodą: mineralas įmetamas į specialią centrifugą, kurioje yra vandens ir jūros smėlio, o šiai sukantis smiltys taip nuzulina gintarą, kad jis tampa „jūrinis“. Nuo dirbtuvių grindų pakeltos gintaro šiukšlės parduodamos kaip jūrinis gintaras...

Spalvos. Daug kas žavisi įvairiausiais gintaro atspalviais, bet ar susimąsto, kad jie gali būti nenatūralūs? Mat gintaras yra kaitinamas specialiose aukštakrosnėse ir keičia spalvas. Jei manote, kad netyčia radote ant prekystalio itin reto melsvojo gintaro, žinokite - pakaitintas baltasis gintaras tampa drumzlinai melsvos, pelenų spalvos.

Sukurta visa technologija, kiek ir kokioje temperatūroje reikia kaitinti gintarą, norint išgauti reikiamą spalvos toną. O tai darant vėl pro poras pasišalina jo „kraujas“ – sukcinito rūgštis. Ar ji tokia svarbi? Taip! Rusijoje yra net atskira farmacijos atšaka, gaminanti iš šios rūgšties preparatus. Jos netekęs gintaras – kaip arbata be arbatžolių.

Tačiau didžiausi „šedevrai“ gaminami tiesiog prievartaujant gintarą - kuriant papuošalus jis malamas, lydomas, maišomas su epoksidine derva. Ar pirktumėte prancūzišką vyną, pagamintą iš miltelių ir praskiestą išrūgomis?

Ir norimomis spalvomis nudažytas specialus plastikas tampa „gintaru“. Į dar karštą dervą įmetama vabaliukų, musyčių, jūros žolelių, smilčių. Šansai apsigauti – 99 procentai. Kaip patikrinti? Pirmiausia, tikras gintaras niekada nebus pigus. Kitas būdas - įsmeigti iki raudonumo įkaitintą adatėlę: gintaras kvepės bažnyčia, sakais, o plastikas dvoks.

Tačiau niekaip nepavyktų apkaltinti gintaro komersantų, nes jie daro tai, kas leidžiama, ir tik šių žmonių sąžinės reikalas tarnauti blizgučių dievams. Klausimas: kur žiūri vietinės valdžios atstovai? Kodėl nekontroliuoja, kuo turistus reprezentacinėse vietose maitina gatvės spekuliantai? Bet vietos valdžia į gintaro maskaradą žiūri pro pirštus.

Mūsų Vytį jau sėkmingai savinasi Baltarusija, o mes patys savo rankomis Saulės ašaromis vadinamą gintarą verčiame „Made in China“ kiču.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"