TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Graikija ir euro zona

2015 07 10 6:00

Praėjusį savaitgalį graikai tarė „ne“ „troikos“ reikalaujamiems griežto taupymo planams ir iš esmės pasakė, kad nesirengia įgyvendint reikalavimų, kurie paprastai keliami skolininkams. Kartu tarsi pareikšta, kad finansinės drausmės taisyklės Graikijai negalioja, ir ji neprisiima atsakomybės dėl vykdyto neatsakingo finansų valdymo. 

Šioje situacijoje Graikija yra įvaryta į kampą, nebeturi ko prarasti, tad galima konstatuoti, kad „kamuolys yra Europos Sąjungos (ES) rankose“, ir ši turi spręsti, ką daryti toliau.

Taip Graikijos problema tapo Europos problema. Čia iš esmės tinka toks bankininkų posakis: jeigu esi bankui skolingas 100 eurų, tai yra tavo problema, bet jei bankui esi skolingas 1 mln. eurų, tai jau banko problema. Nors dauguma ekonomistų vos prasidėjus euro zonos krizei kalbėjo, kad Graikija nepajėgi grąžinti skolos, tik dabar apie tai pasigirsta kalbų ir plačiojoje informacinėje erdvėje. Tai turėtų reikšti, kad su šiuo faktu tikriausiai teks susitaikyti ir dalį Graikijos skolos nurašyti. Taigi už tai teks kam nors sumokėti…

Tačiau… Ką galvojo ir darė kiti, kai Graikija nuolat klimpo į skolų liūną? Čia ir prasideda visas įdomumas. Iš pradžių reikia aiškiai pasakyti, kad euro atsiradimas visų pirma buvo politinis, o ne ekonominis žingsnis. Apie piniginę sąjungą Europoje greitai susimąstyta po Breton Vudso sistemos žlugimo, kai JAV "atrišo" dolerį nuo aukso. Europos valstybėse prasidėjęs staigus valiutų devalvavimas (1967 metų lapkritį devalvuotas Didžiosios Britanijos svaras sterlingų, 1969-ųjų rugpjūtį - Prancūzijos frankas) išryškino trūkstamą grandį tarp Bendrijos darbotvarkės ir išorinės aplinkos. Tai buvo laikotarpis, kai Bendrija tarėsi dėl bendrų žemės ūkio produktų kainų ir iškilo klausimas, kaip jas nustatyti esant tokiam valiutų svyravimui. Prancūzijos įvykdytas savos valiutos devalvavimas, neinicijavus konsultacijų su kitomis valstybėmis, nors būta įsipareigojimo tai padaryti, parodė, kad reikia bendros suderintos ekonominės ir pinigų politikos. Nes jei to nebus, bendroji rinka rizikuos nuolat patirti sukrėtimų, kurie ją ardys ir galiausiai sugriaus. Taigi ilgalaikis Bendrijos vystymosi vektorius buvo aiškus. Po aštuntojo dešimtmečio politinio ES nuosmukio, kai ekonomika vėliau ėmė atsigauti, ES atsirado naujas įkvėpimas. 1979 metais devynios Europos ekonominės bendrijos valstybės sukūrė Europos pinigų sistemą (EPS, angl. ECU), kurios tikslas buvo judėti bendros valiutos link. Ši sistema gana sėkmingai egzistavo iki 1999 metų, kai buvo įvestas euras. 1990 metais Europos Komisijos išleistame komunikate, pavadintame "Viena rinka, viena valiuta", teigiama, kad neįmanoma gauti visos naudos iš bendros rinkos neįvedus bendros valiutos.

Kalbant apie Europos piniginės sąjungos kūrimą reikia pažymėti, kad pagrindinė kova vyko tarp "monetarininkų" iš Prancūzijos bei Belgijos ir "ekonomistų" iš Vokietijos Federacinės Respublikos. "Monetarininkai" teigė, kad ši sąjunga būtų priverstinis ekonominės konvergencijos katalizatorius, o "ekonomistai" tikino, kad pirmiausia reikalinga ekonomikų konvergencija, nes tai būtų prielaida sėkmingai pinigų sąjungos sistemai. Kaip žinoma, nugalėjo „monetarininkai“ ir politinis aspektas. Vis dėlto suprastas ir ekonominis aspektas, kai buvo įvesti Mastrichto kriterijai, įpareigojantys valstybes laikytis biudžetinės drausmės, ir galimas neigiamas poveikis silpnesniems regionams (valstybėms), nes prarandamas svarbus nacionalinės ekonomikos reguliavimo instrumentas. Atsižvelgiant į šį momentą, buvo sutikta įsteigti Sanglaudos fondą. Jo pirminė paskirtis buvo teikti paramą silpnesnėms valstybėms, įgyvendinančioms konvergencijos programą, t. y. siekiančioms įsivesti eurą.

Čia išryškėja euro klausimo dvilypumas - politinėje plotmėje tai buvo didelis žingsnis įtvirtinant senus Europos integracinius siekius, tačiau ekonominiu požiūriu šiam žingsniui nebuvo tinkamai pasirengta. Buvo akivaizdu, kad tuometė euro zona neatitiko optimalios valiutos zonos kriterijų. Visuotinai pripažįstama, kad euro įvedimas visų pirma buvo politiškai motyvuotas, nekreipiant daug dėmesio į įsivedimo kriterijų neatitikimą. Kaip akivaizdžiausias to įrodymas yra sutikimas padidinti finansinę paramą mažiau konkurencingoms valstybėms, įsteigiant minėtą Sanglaudos fondą.

Todėl neatsitiktinai sakoma, kad euro zonos krizė yra ne vien ekonominė, bet ir politinė. Politinė pirmiausia todėl, kad euro zonos kūrimas neatitiko daugelio teorijoje išvystytos optimalios valiutos zonos kriterijų. Tai suprato daugelis, bet buvo tikima, kad euro zonos sukūrimas padės išlyginti tuos skirtumus. Deja, taip neįvyko. Finansų rinkos neatsižvelgė į euro zonos valstybių skirtumus ir, užuot ėmusios diferenciacijos ir stiprinusios discipliną, ją susilpnino. Graikijos mokumo problemos egzistavo jau seniai, tačiau politikai nedrįso to pripažinti. Tai rodo, kad Stabilumo ir augimo paktas yra nepakankamas politinis instrumentas. Todėl pasigirsta nuomonių, kad piniginė sąjunga yra neįmanoma be politinės sąjungos. Moksliniai tyrimai rodo, kad bendra valiuta neskatina konvergencijos, o priešingai - daugelio rodiklių požiūriu turi divergencijos požymių. Tai yra strateginė euro problema, todėl neatsitiktinai vis dažniau iš ES pareigūnų girdime kalbų apie glaudesnę Europos politinę integraciją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"