Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Graži Lietuva

 
2017 07 05 6:00

Lietuva minės Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Visiems mums dera palinkėti stiprybės ir ryžto siekiant pažangos, taip pat – tikėjimo savo jėgomis.

Kai kalbame apie Lietuvos laisvės metus, neretai imame vaizduoti juos kaip virtinę skandalų, neišvengiame skundų ir nusivylimo atodūsių. Gyvenimas sudėtingas. Gali matyti ir viena, ir kita, ir abi nuomonės bus pagrįstos. Lietuviai labiau renkasi matyti niūriąją dalį. Dejuoti net madinga. Ir dar apsidairoma – ar tikrai dejuoju garsiausiai?

Nuolat besiskundžiantis žmogus praranda orumą. O be orumo neįmanoma nei pilietinė visuomenė, nei prasminga kūryba.

Vis dėlto tikiu, kad lietuviai gali būti drąsūs, o Lietuva – graži savo autentiškumu. Ta diena jau ne už kalnų.

Lietuviams būdinga ištvermė, mokėjimas prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, išradingumas ir gebėjimas kurti net sunkiausiomis sąlygomis. Tačiau, kita vertus, juos gniuždo nepasitikėjimas vieni kitais, susvetimėjimas su savo valstybe, bet kokių taisyklių ar rėmų nepaisymas. Dar pridėkime polinkį viską perdėtai dramatizuoti ir gausime išties pavojingą mišinį.

Prisimenu 2008 metais Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės nusamdytos viešųjų ryšių kompanijos pasiūlytą Lietuvos, kaip drąsios šalies, įvaizdžio koncepciją. Tarp daugybės skandalų, skandaliukų, iškylančių ir subliūkštančių kiekvieną dieną, neatsirado kito, kuris lietuvių atmintyje būtų palikęs tokį gilų pėdsaką. Net ir praėjus devyneriems metams šis sumanymas, kuris, beje, net nebuvo pradėtas įgyvendinti, skamba kaip didžiausio valdžios akibrokšto pavyzdys. Jis laikomas rimtu pasikėsinimu į dvasios laisvę, mėginimu prievarta visus paversti drąsiais, nors tai viso labo – viešųjų ryšių pasiūlymas, kurį derėjo priimti su šypsena ir sumaniai naudoti šalies rinkodaroje. „Estonia brand“ kuo ramiausiai įvardija estus kaip „drąsius“ ir, spėčiau, niekam dėl to pasipiktinimo nekyla.

Šiais metais šalį sudrebino skandalas dėl „Lithuania. Real is beautiful“ rinkodaros kampanijos, mat paaiškėjo, kad joje naudota užšalusio ežero ir rogių nuotrauka daryta ne Lietuvoje. Gal buvo ir ne pats sėkmingiausias sprendimas emocijas perteikiančius vaizdus, taupant pinigus, imti iš bendros duomenų bazės. Vis dėlto kilęs erzelis gerokai viršijo lygį, kuris būtų atitikęs padarytos apmaudžios, bet niekam žalos nepadariusios klaidos dydį. Piktdžiuga, kad Lietuva vėl susimovė, ir dar tokioje jautrioje srityje – pristatant šalį užsieniečiams, trykšte tryško, o patyčių kampanijai, šį kartą prieš savo valstybę, vadovavo pats ministras pirmininkas.

Alternatyvų interneto portalą tokiu pat pavadinimu „Lithuania. Real is beautiful“ sukūrusi neaiški asmenų grupė dėjo girtuoklių ir sugriuvusių tvartų nuotraukas. Tačiau ši grupelė, finansuojama, regis, Lietuvai nedraugiškos jėgos, turėjo suglausti ausis prieš tą triuškinamą jėgą, kurią pademonstravo patys piliečiai, dirbę veltui, vien savo iniciatyva.

Savotiškas nihilizmas, nepasitikėjimas valdžia, šešėlio pomėgis, matyt, yra nulemtas nepalankių ir ne vieną šimtmetį trukusių istorijos aplinkybių. Valdantieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlėktos savo turtais galėjo nustebinti Europos didžiūnus, tačiau valstiečiai gyveno nepaprastai skurdžiai, buvo pažeminti ir beteisiai. Carinėje Rusijoje juos slėgė baudžiava, lietuviško rašto draudimas, Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo ir panašių savivalė. Per Pirmąjį pasaulinį karą šalį okupavę vokiečiai pasižymėjo arogancija ir tuo, kad nusavindavo maisto produktus. Nepriklausomos Lietuvos tarpsnį galima vadinti šviesos properša, tačiau jis truko pernelyg trumpai, o valdžia ir tuo metu buvo atitolusi nuo žmonių, nemenka dalis visuomenės jautė nusivylimą. Karuselė sukosi toliau – sovietai, vokiečiai, vėl sovietai. Šios valdžios liks istorijoje kaip vykdžiusios represijas, negana to, jos skleidė savo primityvią propagandą, kvailino žmones, apgaudinėjo, apiplėšinėjo, išnaudojo.

Mano močiutė, gimusi carinėje Rusijoje ir mirusi atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, nepajudėdama iš savo gimtosios vietovės pergyveno šešis valdžių pasikeitimus ir pagyveno šešiose skirtingose valstybėse. Kokios taktikos turėjo laikytis paprastas žmogus, kad ištvertų tokią beprotybę? Suprantama, daugelis buvo priversti gyventi patys sau, verstis kaip išgali, slėptis nuo valdžios, ją apgaudinėti. Deja, iš inercijos nuo to nepavyko atitrūkti dar ir šiandien. Reikėtų, kad sutvirtėtų visuomenė, kad atsirastų daugiau pasitikėjimo ir kūrybos, kad daugiau žmonių pajustų prasmę dirbti savo valstybei.

O valstybei išsakoma nemažai priekaištų. Itin aktualus – dėl atskirties. Jos nepavyksta įveikti. Kodėl? Viena priežasčių – ne tik atskirų valstybės vyrų netinkamas veikimas, bet ir pačioje visuomenėje įsišaknijęs stipriojo kultas, patyčių kultūra. Čia neužtenka tiesiog būti laimėtoju – dar būtina užlipti artimam ant galvos, kad tvirtai įsitikintum savo privilegijuota padėtimi.

Valdžios žmonės – tai tie patys visuomenės žmonės, einantys pareigas. Tie patys visuomenės žmonės ir tuo požiūriu, kad jiems patekus į valdžią, deja, suveikia visuomenėje vyraujantys refleksai, kaipmat atsiranda arogancija, noras ką nors palaužti, reformuoti, truputį aptalžyti, kad būtų nuslėptos kokios nors silpnybės. Nesinori barstytis galvą pelenais, ir gana. Tai nėra palankus nusiteikimas socialiai jautriems pokyčiams.

Vis dėlto tikiu, kad lietuviai gali būti drąsūs, o Lietuva – graži savo autentiškumu. Ta diena jau ne už kalnų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"