TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Grąžinkit tautai nacionalinį transliuotoją, ponai!

2010 02 11 0:00

Ir po "kaspervizijos" niekada neturėjom tikro, "grynakraujo" nacionalinio transliuotojo, t. y. televizijos ir radijo kanalų, kurie būtų partiniu požiūriu neutralūs, rūpintųsi bendrais nacionaliniais reikalais, kurie neštų žmonėms žinią apie valstybinės svarbos dalykus - politiką, ūkį, kultūrą, kuriuose būtų sudarytos sąlygos atvirai ir laisvai kalbėti apie valstybei kylančias grėsmes, jas analizuoti ir aiškinti.

Tai, ką mes vadiname nacionaliniu transliuotoju - formaliai jis toks ir yra, - visą laiką buvo įvairių grupuočių dominavimo erdvė. O grupuotės, jeigu jos užsidariusios savo siaurų, dalinių interesų rate, nepajėgios nacionalinių poreikių iškelti aukščiau savųjų. Tuomet žodis "nacionalinis" tampa tik priedanga grupei, klanui, kuris mūsų, bent iš dalies, išlaikomus radijo ir televizijos kanalus naudoja beveik kaip privačius.

Neteigsiu, kad nacionalinis transliuotojas yra totaliai privatizuotas. Būna atvejų, kai nacionaliniai kanalai, dėl ten dirbančių žmonių pastangų ar tiesiog dėl valdančiųjų suvokimo, jog nacionaliniame darinyje bent kas nors turi būti ir nacionalinio, transliuoja ir tai, kas yra valstybiškai svarbu. Taip pat neteigiu, jog visi ten dirbantys žmonės yra antivalstybininkai, visiškai nesuvokiantys mūsų visuomenės informacinių, politinių ir kultūrinių reikmių. Yra ten pilietiškai nusiteikusių profesionalų. Problema yra klaninis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) valdymo būdas, kuris ir veda prie ne visų suvoktos, dalinės, tačiau visai realios LRT privatizacijos.

Tiesa, tas LRT iš dalies privatizavęs klanas nėra visai stabilus nei savo sudėtimi, nei požiūriu. Kadaise po "kaspervizijos" LRT dominavo žmonės, kuriems atrodė, kad Lietuvai gresia grįžimas į komunizmą ir todėl buvę komunistai yra grėsmė valstybei. Ir tada mąsliam individui buvo aišku, - o dabar praėjus beveik dvidešimčiai metų yra visiškai akivaizdu - kad ekskomunistų buvo visokių, tačiau nė viena jų kategorija, išskyrus "platformininkus", "burokevičininkus", nesiekė tarybinės santvarkos atstatymo. Vieni jų (Liudvikas Sabutis) tapo konservatoriais, kiti (velionis akademikas Eduardas Vilkas) - liberalais, treti - kaip šių eilučių autorius - bandė dalį ekskomunistų sutelkti į socialdemokratinės krypties partiją. Tačiau dauguma ekskomunistų visai pasitraukė iš politinio, partinio gyvenimo. Taigi tarybinės sistemos restauratorių gretos buvo labai menkos. Tačiau kai kam buvo naudinga jas vaizduoti kaip galingas, eksploatuoti komunizmo baimę, ieškoti raudonų baubų, paversti juos tautos priešais. Tuo metu nacionalinis transliuotojas nebuvo pakilęs į viršpartines, nacionalines aukštumas, buvo aiškiai politiškai angažuotas ir smarkiai sirgo "raudoniuke".

Tas radijas ir televizija palaikė "šoko terapijos" strategiją ekonomikoje, žaibišką privatizaciją su visomis jos kriminalinėmis ir politinėmis pasekmėmis. Jie nebuvo linkę aiškintis 1993 metų rudenį ruošto sąmokslo šaknų, Bražuolės tilto sprogdinimo užsakovų, Juro Abromavičiaus ar Juozo Paliako žūties aplinkybių. Jie neviešino didžiulio psichologinio spaudimo bei smurto kampanijos, kurią naudojo save patriotinėmis vadinančios jėgos, kurstytojų ir vairininkų. Dar daugiau - jie juos palaikė. Esu patyręs tai savo kailiu. Kalbu apie bendrą tendenciją, o ne apie atskirus atvejus, kurie galėjo būti ir kitokie.

Ir vėliau LRT per daug aktyviai ir tiesiogiai dalyvavo partinėje politikoje. Užuot nuosekliai gynusi demokratinį, pliuralistinį pradą, neutraliai informavusi, LRT valdžiusi grupuotė stengėsi šališkai formuoti viešąją nuomonę ir taip valdyti politinius procesus. Ryškūs pavyzdžiai yra Williamso atėjimo į Lietuvą, "abonentinės" politikos informacinis dengimas, LRT dalyvavimas kad ir ne kariniame, bet gerai organizuotame valstybės perversme pašalinant iš valdžios prezidentą Rolandą Paksą. Nors gana skeptiškai vertinu R.Paksą kaip politiką, niekada už jį nebalsavau, priklausau prie tų, kurie mano, jog LRT grupuotė suvaidino amoralų ir neteisėtą vaidmenį šioje, gėdos dėmę palikusioje, istorijoje. Kuo daugiau laiko praeis, tuo aiškiau darysis, kad tai buvo kažkieno Lietuvoje ar užsienyje sumanytas bekraujis perversmas, o nacionalinis transliuotojas - vienas iš jo dalyvių.

LRT dominuojančią padėtį visada išlaikė dešinieji, laukinio ir kompradorinio kapitalizmo šalininkai, rusofobai. Taip buvo ir visoje žiniasklaidoje. Rinkos fundamentalizmas ir provincialus žemažiūris patriotizmas, naujausių laikų Lietuvos istorijos interpretacija pagal Vytautą tebėra ryškūs mūsų žiniasklaidos bruožai. Tačiau pastaraisiais metais situacija įgijo naują atspalvį. Mįslinga Vytauto Pociūno žūtis ir energetinės peripetijos privedė prie to, kad iki tol darni žiniasklaidos lyderių kohorta suskilo. Dalis etiškesnių ir, drįstu teigti, patriotiškesnių dešiniųjų žurnalistų tapo nepriimtini nacionalinį transliuotoją užvaldžiusiesiems (Dariaus Kuolio, Tomo Dapkaus istorijos). Kadangi viršų, bent kol kas, ima ciniškoji profesinio luomo dalis. Ji nėra nei patriotinė, nei liberali, nei demokratinė. Tai informacinių prižiūrėtojų ir vairininkų grupuotė. Kol tik kaip priedangą viešuosius interesus naudojantys žmonės LRT vaidina turimą vaidmenį, kol jų įtaka yra tokia didelė, tol mūsų teisė žinoti visada bus suvaržyta į valstybės valdytojų, į tiesos monopolistų vaidmenį įsijautusių žmonių.

Nors įtakingiausi LRT valdantys žmonės yra įtikėję savo neklystamumu (o tai - autokratijos bruožas), iš tiesų jiems trūksta ne tik noro tarnauti savo kraštui, bet ir vaizduotės, suvokimo, kokia yra nacionalinio transliuotojo misija, gebėjimo rinktis tai misijai vykdyti tinkamus žmones. Pagaliau jie nepajėgūs suvokti, kad tokiems klanams anksčiau ar vėliau ateina galas.

Dėl ydingo vadovavimo, nuolat gavusi biudžetinį finansavimą, o taip pat didoką kąsnį prisidurdavusi iš reklamos (kokio dydžio tas kąsnis ir kaip jis paskirstomas neturėjo teisės žinoti net visuomenės interesams turintys atstovauti LRT tarybos nariai!!!) LRT nebuvo pajėgi, o tiksliau - nebuvo suinteresuota surinkti gabių žurnalistų, laidų vedėjų komandos. Krizės metu esant žurnalistų pertekliui tai įvykdoma užduotis. Vadinasi, veikia taisyklė - svarbiausia, kad žurnalistas būtų savas, paklusnus. Be to, jos programų tinklelis per daug primena komercinių televizijos kanalų programų tinklelius.

Vis dėlto ne viskas Lietuvoje taip blogai. Atsiranda ir stiprėja kiti informaciniai centrai, internetinė žiniasklaida, ir silpnėja ekskomjaunuoliškos žiniasklaidos įtaka (vienu metu LRT atrodė kaip "Lietuvos ryto" priedėlis). Tai stiprina pliuralizmą viešojoje erdvėje. Pats faktas, kad bene pirmą kartą per visą nepriklausomybės laikotarpį įsiplieskė gana intensyvi, atvira diskusija dėl LRT veiklos, kad toje diskusijoje cirkuliuoja ir rimta, dalykiška argumentacija, pagaliau, kad subrendo nauja savo profesijos ateitimi susirūpinusių žurnalistų grupė, teikia vilčių. Visuomenei nesnaudžiant, o politikams suvokiant, kad nacionalinis transliuotojas turi būti ne konservatorių, ne socdemų, o respublikoniškas, t. y. viešajam reikalui atstovaujantis, kad nuomonių pliuralizmo ir tikros kultūros vertybių sklaida yra tikrasis LRT pašaukimas, kad turi ateiti galas klaninei kadrų politikai, atsivertų galimybė mūsų visuomenei atsiimti tai, ką, kad ir neaiškių kontūrų, tačiau visai reali ponų grupė, faktiškai yra privatizavusi. Nes daugiausia ji, o ne mes, mokesčių mokėtojai, naudojasi LRT teikiama nauda. Turiu omenyje pirmiausia galią ir pinigus.

Komercinė žiniasklaida, nors ir būdama privati, taip pat gali prisidėti prie nacionalinių interesų įgyvendinimo. Ji tai daro informuodama, prižiūrėdama politikus, valdininkiją, teisines institucijas. Tačiau ten yra didelis pavojus, jog bus per daug susiorientuota į transliuotojo produkcijos skandalizaciją, į pseudokultūros sklaidą. Komercinę žiniasklaidą lengviau paveikti, kad ir netiesiogiai, per reklamos užsakymus.

Tačiau nacionalinis transliuotojas turi galimybę visų tų blogybių išvengti, nes jam bent minimalų išgyvenimą užtikrina mokesčių mokėtojai. Už tai pastarieji laukia kokybiškos, visuomeniškai vertingos produkcijos. Deja, daugelis komercinių kanalų transliuojamų visuomeninių laidų savo kokybe, dinamiškumu lenkia nacionalinio transliuotojo informacinius gaminius. Tada ir kyla klausimas, už ką mes, mokesčių mokėtojai, mokame? Ar už tai, kad LRT gina pirmiausia privatų, o ne viešąjį interesą (primenu Laisvosios rinkos instituto žmonių dominavimą LRT eteryje), kad mus ne tiek informuoja, kiek indoktrinuoja ir įzombina?

P. S. Prieš keletą dienų žiūrėjau LTV laidą "Teisė žinoti", kurioje buvo nagrinėjamos pedofilijos skandalo teisinės peripetijos. Tai, kas vyko studijoje - vienos nuomonės piršimas televizijos žiūrovams, - dar kartą akivaizdžiai patvirtino tai, ką išdėsčiau šiame straipsnyje. Faktiškai, tiesa iš dalies, nacionalinis transliuotojas tebėra privatizuotas, tarnauja ponų grupės interesams. Vadinasi, pilietiškai nusiteikusiai visuomenės daliai, pirmiausia žurnalistų bendruomenei (į politikus didelių vilčių nededu), teks pakovoti už šios institucijos renacionalizavimą, už tai, kad LRT pagaliau imtų atstovauti viešajam, nacionaliniam interesui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"