Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Gruodžio 17-osios perversmas ir jo pasekmės

 
2016 12 14 13:21

Prieš 90 metų grupė Lietuvos kariuomenės karininkų, vadovaujamų generolo K. Ladigos, pulkininko V. Skorupsko ir majoro P. Plechavičiaus, gruodžio 17 d. 3val. nakties Kaune pradėjo vykdyti valstybinį perversmą prieš demokratiškai išrinktą Seimą, Mykolo Sleževičiaus vadovaujamą vyriausybę ir prezidentą Kazį Grinių. 

Antidemokratiškai nusiteikę ir autoritarinio režimo trokštantys karininkai dar gerokai prieš perversmą buvo sudarę slaptą karininkų sąjungą, kuri palaikė nuolatinius ryšius su tuo metu itin silpnos, turėjusios vos tris narius Seime, Tautininkų sąjungos vadais Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru. Jie pritarė sąmokslininkų tikslams nuversti teisėtą valdžią ir valstybės priešakyje pastatyti buvusį pirmąjį Lietuvos prezidentą A. Smetoną.

Tautininkų vadai suvokė, kad jie, neturėdami populiarumo tarp tautiečių, demokratišku keliu nebus išrinkti vadovauti Lietuvos Respublikai. Todėl jie ne tik dėjosi prie slaptos karininkų organizacijos, bet jau nuo 1923 m. „A. Smetona ir A. Voldemaras dėl karinio perversmo surengimo beveik 4 metus nuolat diskutuodavo su Kaune reziduojančiais Sovietų Sąjungos diplomatais“ [ Gediminas Rudis. Autoritarizmo laikotarpis (1927 – 1939.) Lietuvos istorija.X tomas,I dalis,p 552]

Taigi, radikaliems karininkams ir tautininkams neįtiko ne tik 1926 m. gegužę išrinktas kairiojo centro parlamentas, kuriame dominavo valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai bei prezidentas K. Grinius, bet ir krikščionių demokratų bei prezidento Aleksandro Stulginskio valdymas 1922 –1926 m.

Istorijos prof. Zenonas Butkus yra nustatęs, kad 1924 – 1926 m.sovietai finansavo tautininkų spaudos leidinius „Tautos vairą“ ir „Lietuvį“, nes būtent „tautininkai labiausiai iš visų politinių partijų prieštaravo Baltijos sąjungos kūrimui“ [Jei opozicija gauna paramą iš svetur. Kultūros barai, 1995, Nr. 8/9.] Ta parama tautininkams siekė apie 2,5 tūkstančio JAV dolerių. Sovietai rėmė ne tik tautininkus. Kur kas gausiau jie rėmė Lietuvos baltarusių organizacijas bei jų spaudos leidinius, kad pastarieji orentuotųsi į sovietinę Baltarusiją. Labiausiai sovietai rėmė Lietuvos komunistus, kurie buvo prieš Lietuvos nepriklausomą valstybę ir iš esmės siekė Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą. Sovietai rėmė tautininkus finansiškai dar ir todėl, kad jie buvo labiausiai nusiteikę prieš Lenkiją.

Gruodžio valstybinis perversmas Lietuvoje įvyko gana taikiai, priverčiant pasiduoti prezidentūros sargybą, atsistatydinti M. Sleževičiaus vyriausybės narius ir prezidentą K. Grinių. Vis dėlto kariškiams nepavyko priversti K. Griniaus paleisti parlamentą ir jis, vadovaujamas krikščionio demokrato A. Stulginskio, liko dirbti, kol 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetona Seimą paleido.

Nei civilių, nei kariškių aukų perversmo metu nebuvo. Perversmininkams bandė priešintis Lietuvos kariuomenėsVyriausiojo štabo viršininkas, pirmasis Lietuvos savanoris Kazys Škirpa. Tačiau jam nepavyko suorganizuoti kariuomenės dalinių pasipriešnimo.

Po perversmo K. Škirpa buvo išsiųstas tarnybai į užsienį ir atsiminimuose skundėsi, kad Smetona jam neleidęs grįžti į Lietuvą, nors jis gavo galimybę užimti karo ataše ir net pasiuntinio Lenkijoje bei Vokietijoje postus.

Vėliau 1927 m. ginklu A. Smetonos autoritariniam režimui bandė pasipriešinti tik radikaliai nusiteikę kai kurie socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai.

Gruodžio 17-osios perversmas nebuvo pirmasis valstybės perversmas pokario Europoje. Vengriją nuo 1920 m. valdė regentas ir diktatorius M. Hortis. 1922 m. Italijos fašizmo kūrėjas Benito Musolini užėmė valdžią ir įvedė savo diktatūrą. J. Pilsudskio įvykdytas perversmas Lenkijoje įvyko pusmečiu anksčiau nei Lietuvoje. Jam ginklu pasipriešino parlamentarizmo ir demokratijos šalininkai, – žuvo apie 400 žmonių ir dar keli šimtai buvo sužeisti. Skirtingai nei Lietuvoje, Lenkijoje Seimas išliko ir valdant J. Pilsudskiui, nors parlamento galios buvo susilpnintos.

Trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje autoritariniai režimai įsigalėjo visose Baltijos šalyse, Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir kitur. Šiuo požiūriu Lietuva neišsiskyrė iš Vidurio ir Rytų Europos politinio konteksto. Autoritarizmas buvo madoje šioje Europos dalyje ir ne tik joje.

Gruodžio 17 d. perversmas Lietuvoje turėjo eilę socialinių ir politinių priežasčių. Tačiau perversmininkų primesti kaltinimai legaliai valdžiai, kad šalyje įsigali komunistai, kad Lenkija ruošiasi pulti Lietuvą, buvo laužti iš piršto. Jokio pavojaus iš Lenkijos pusės nebuvo, o komunistų Lietuvoje tebuvo vos keletas šimtų. Kairiųjų centro vykdytos liberalios reformos nepatiko Lietuvos Bažnyčiai ir dešiniosioms partijoms. Tačiau jos nekėlė pavojaus visuomenės ir valstybės stabilumui. Kaip taikliai pastebėjo istorikas dr. Gediminas Rudis, „Žmonių, nuoširdžiai įsitikinusių demokratijos pranašumu prieš visus kitus valdymo būdus, vis dar buvo nepakankamai daug.“ Todėl ir nebūta Lietuvoje pakankamai piliečių, pasiryžusių ginti Lietuvos demokratinę santvarką, šalies prezidentą ir vyriausybę.

Autoritarinis A. Smetonos režimas ne tik panaikino parlamentą ir dar labiau susilpnino pilietinės visuomenės augimą, bet vėl sugrąžino karo padėtį, įvedė cenzūrą ir, deja, parodė visišką negebėjimą kritiniu valstybei metu 1939 – 1940 m. mobilizuoti tautą pasipriešinimui bei ginti savo šalį nuo bolševikinio pavojaus iš rytų.

Dabartinio globalizmo sąlygomis, kai kyla populizmo bangos JAV ir Europoje, demokratijos institucijų ir pačios demokratijos klausimas tampa kaip niekada svarbus. Jis aktualus ir Lietuvai, kurioje naujai išrinkto Seimo pilietinė branda, deja, sukėlė abejonių. Tai rodo Seimo skubiai Civiliniame kodekse padarytos pataisos, ribojančios žurnalistų teises. Liūdina tai, kad opozicija neatliko savo vaidmens ir buvo vieninga su tais, kurie ryžosi riboti spaudos laisvę. Liko prezidento institucija, kuri dar gali sustabdyti nedemokratinio įstatymo priėmimą.

Ar šiandien turime pakankamai žmonių, pasiryžusių ginti demokratiją ir jos institucijas, parodys laikas ir visuomenės nuolatinis gebėjimas apginti savo pilietines teises, pirmiausia – žodžio laisvę. Bet koks pasikėsinimas į ją turi sulaukti griežto visos visuomenės atsako.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"