TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gyvenimas – tiltas į amžinybę

2015 11 24 6:00

Ar drastiškomis gaivinimo procedūromis išlaikyta ir aparatais palaikoma gyvybė tai ir yra žmogaus gyvenimas?

Žilagalvis tėvas guli baltai paklotoje lovoje, o prieš jo blėstančias akis slenka visas nugyventas gyvenimas: švelnumo, patirto iš jau prieš keletą metų Anapilin išlydėtos moters, pagimdžiusios jam penketą vaikų, akimirkos, vargų ir netekčių dienos, mažų vaikų, o vėliau ir vaikaičių, šventadieniais būriu subėgdavusių ir priglusdavusių šiltais skruosteliais, kvapas ir... skausmu bei pavargusių sąnarių sąstingiu atmieštos senatvės valandos. Neramią mintį apie savo puoselėto ūkio ateitį senolis veja šalin – jau nebe laikas, vaikai darbštūs ir geri, susitvarkys... Drėgną mirštančiojo kaktą šluosto dukra, o sūnus dėkodamas globia nuo darbų ir metų naštos sugrubusią ranką. Visa šeima susirinko prie senolio lovos, laukdami palaiminimo, prieš jam iškeliaujant Anapilin – į geresnį, tobulesnį pasaulį, kuriame nėra skausmo nei vargų. Šventintos žvakės liepsnelė, tyli malda pro ašaras – atsisveikinimo palyda. Ypatingo artumo jausmas ir rimtis, kuriai paklūsta netgi patys mažiausi vaikaičiai. Jokių garsių raudų, kad netrukdytų sielai iškeliauti, kad neišgąsdintų jos pasitikti atkeliavusių artimųjų sielų. Kūnas, laikinoji sielos buveinė, sugrąžinamas žemei. Žmogaus, tarsi medžio, atžalos toliau tęsia savo žemiškąją kelionę ir suvokia, jog tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Juos drąsina tikėjimas, kad gyvenimas – tai tik tiltas į amžinybę.

Pragmatizmo persunktoje moderniųjų technologijų visuomenėje žmogaus išėjimas retai būna toks orus. Dažniausiai garbaus amžiaus senelį vaikai atiduoda į ligoninės reanimacijos skyriaus medikų rankas ir priekabiai stebi, kad jie kuo ilgiau išlaikytų gyvybę ligų ir gyvenimo išvargintame kūne. Modernūs aparatai priverčia pavargusią širdį plakti, plaučius – kvėpuoti. Pastaraisiais dešimtmečiais retai girdime, kad štai nugyveno žmogus gražų gyvenimą ir ramiai pasimirė. „Tėveliuką sveiką atvežėme, o parsivežėme jau karste... Daktarai nugydė. O juk galėjo dar žmogus gyventi...“ Nesvarbu, kad giminė jau prieš keletą metų atšventė senolio aštuoniasdešimtmetį ir kad jis pats ne kartą dejavo, jog Dievas, matyt, jį bus pamiršęs. Advokatas Andrejus Rudanovas, dalyvavęs Europos studentų teisininkų asociacijos (ELSA) surengtoje konferencijoje apie eutanaziją, patvirtino, jog teisininkai nepristinga darbo, nagrinėdami pagal pacientų skundus medikams keliamas bylas. Nenuostabu, nes Lietuvoje visi įsitikinę, jog puikiausiai išmano du dalykus: krepšinį ir mediciną.

Konferencijos „Eutanazija Lietuvoje. Ar esame jai pasirengę?“ keliamas klausimas toks daugiabriaunis, kad atsakyti į jį, ko gero, prireiks dar dešimtmečio. Netgi tose šalyse, kuriose eutanazija įteisinta (Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, kurios modernioje klinikoje už solidų mokestį padedama numirti ir dėl šios procedūros apsisprendusiems užsieniečiams), tie dalykai vertinami nevienareikšmiškai.

Daugelyje šalių tebediskutuojama painiojant sąvokas ir apibrėžimus. Didžioji visuomenės dalis eutanaziją supranta tik kaip gyvybės nutraukimą beviltiškam ligoniui suleidus dozę tam tikrų vaistų, tačiau panašiai vertinama ir situacija, kai žmogui leidžiama numirti nesiimant tam tikrų gydymo veiksmų, kurie jau nebegalėtų turėti lemiamos įtakos gyvybės išsaugojimui, skiriant tik migdomųjų ir skausmo malšinamųjų vaistų.

Pasaulio visuomenę kartkartėmis sujaudina istorija apie beviltiškų ligonių bandymus išeiti iš gyvenimo neužtraukiant teisinės atsakomybės artimiesiems, kurie, deja, nesulaukia teisinių institucijų pritarimo. Europos Sąjungoje taip pat nėra rasta konsensuso šiuo klausimu. Sprendimai paliekami valstybių teismų nuožiūrai. Katalikų bažnyčios nuostata – kategoriška.

Lietuvoje veikiantis Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas leidžia nepradėti gaivinti paciento, turinčio neabejotinų mirties požymių. Didžioji bėda, kad gydytojai dažniausiai patiria grėsmingą ligonio artimųjų spaudimą ir daro viską, kas įmanoma ir neįmanoma, nenorėdami būti tąsomi po teismus. Deja, ne visuomet jiems tai pavyksta... Ar kas nors galvoja, kaip tie dalykai demoralizuoja gydytojus?

Esmė, ko gero, ne tiek teisinės, kiek moralinės visuomenės nuostatos. Kas pasvers, kiek reikalavimuose medikams kuo ilgiau tęsti beviltiškai sergančio žmogaus gyvybės rusenimą yra artimųjų meilės ir nuoširdumo, o kiek – bandymų išpirkti pavėluotai suvoktą kaltę dėl meilės ir dėmesio stygiaus, noro teigiamai pasirodyti prieš aplinkinius? Kiek reikalavime tęsti ligonio kančias yra pagarbos žmogui, kaip sąmoningam ir oriam Dievo kūriniui? Dėl ko tai daroma? Dėl jo dvasios nuskaistinimo, o gal priešingai – pažeminimo skausmu ir kančia, kad suvoktų savo menkumą? Ar drastiškomis gaivinimo procedūromis išlaikyta ir aparatais palaikoma gyvybė yra tolygi gyvenimui? Kokia dalis čia tenka MEILEI ir TIKĖJIMUI – pagrindinėms vertybėms, skiriančioms Homo sapiens nuo kitų planetos gyventojų?

Į minėtos konferencijos dalyvius kreipėsi moteris iš Utenos, kurios sesuo po kelių sunkių operacijų jau ilgą laiką yra ištikta komos. Jos gyvybė ligoninėje palaikoma aparatų, tas procesas gali tęstis metų metus... Atsiklausti ligonės valios jau nebeįmanoma, o į sesers klausimą, ką daryti, deja, negalėjo atsakyti nei medikai, nei teisininkai, nei Bažnyčios atstovai. Kaip ir į kitą jos klausimą: „Kaip galėčiau įteisinti savo valią, kad esant panašiai situacijai mano gyvybė nebūtų palaikoma?“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"