Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Gyventi pagal įformintas vizijas

 
2014 02 12 6:00

Šiuolaikinių savižudybių, moralinio nuopuolio, netikėjimo ir netikrumo priežastys Rytų Europoje ir Lietuvoje slypi ir tame, kad mes dažnai ne tik nežinome, ko norime, ir nežinome, kur einame, bet ir nesistengiame to žinojimo suformuluoti. 

O jeigu jau kartais suformuluojame, tai - juo sekti. Didžiule Lietuvos bėda įvardyčiau normatyvinių modelių politikoje, ekonomikoje ir moksle stygių ir sekimo jais trūkumą.

Normatyvinis modelis, arba „įforminta vizija“, reikalinga ne tik dėl aiškaus tikslo turėjimo, bet ir kad būtų lengviau to tikslo siekti, kai numatomos konkrečios jo įgyvendinimo priemonės. Ko vertas, pvz., dabar viešajame administravime taikomas strateginis planavimas, numatytas penkeriems arba dešimčiai metų, jeigu jau po pirmųjų metų jis padedamas į stalčių?

Vizijos, strateginiai planai ar normatyviniai modeliai tam ir yra kuriami, kad juos įgyvendintume. Aišku, kartais korekcijos būtinos, gyvenimas nestovi vietoje, galų gale atsiranda tikrai nenumatytų aplinkybių. Bet negalima nuolat kaitalioti anksčiau priimtos ir patvirtintos krypties. Kas dabar, pvz., prisimena 2002 metų Nacionalinį susitarimą tarp pagrindinių Lietuvos politinių partijų siekiant ekonominės ir socialinės pažangos? Jau kitą mėnesį po šio susitarimo priėmimo jis buvo pamirštas. O specialistai dirbo. Ir dabar kuriamos vis naujos „įformintos vizijos“, iš kurių, atrodo, žinomiausia yra strategija „Lietuva 2030“.

Kritikas optimistas pasakys, kad ekonomika vis tiek Lietuvoje vystosi kylančia linija, turime naujų išradėjų, praėjusiais metais net 3,4 proc. BVP prieaugio pasiekėme, bet ar jaučiamės turintys bendresnių tikslų? Net ir asmeniniame gyvenime, jeigu neturi aiškesnio veiklos modelio, tai ir konkretūs žingsniai gali vesti nežinia kur. Šalies mastu, aišku, galima vystytis ir stichiškai - pagal principą „kam pasiseks individualiai“, bet tokia veikla ir tegali duoti tik individualius proveržius nišinėse srityse. O jie prieinami tik labai mažai dalelei „išrinktųjų“ ar „likimo apdovanotųjų“, kurie tinkamu laiku atsirado tinkamoje vietoje.

Suprantu, kad sovietinio tipo planai yra kenksminga atgyvena ir tikrai nesiūlau prie jų grįžti, bet ar šiuolaikinis postmodernizmas su savo reliatyvizmo, netikrumo, abejojimo ir autoritetų nepaisymo nuostatomis gali, išskyrus meną, kažką duoti politikai, ekonomikai, socialiniams mokslams? Aišku, galima viskuo abejoti ir visur nuolat kelti klausimus, bet kažkada reikia ir veikti - su labai konkrečiomis priemonėmis ir turint apibrėžtą bendresnį normatyvinį modelį arba „įformintą viziją“. Tai žmonėms ypač reikalinga psichologiškai, įprasminant savo veiklos žingsnius, galų gale norint gyventi ir, kas svarbiausia, prasmingai gyventi kartu su kitais. Kaip kitaip, jeigu ne „ideologine“ ar „vertybine“ motyvacija galima stumti save į priekį tada, kai atsiranda sunkumai arba trukdymai?

Politiniuose kalėjimuose ir Sibire pirmiausia išgyvendavo tie žmonės, kurie pasižymėdavo stipria vidine vertybine motyvacija. Manau, čia būtų galima prisiminti vieno Latvijos protestantų pastoriaus pasakymą, kad žmogus be vertybių yra tik „vertikali bala“. Juk žinome, kad 80 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo. Tai kodėl mus tenkina politinė, ekonominė, mokslinė ir kultūrinė bala?

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"