TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gyvieji lietuviai

2011 06 23 0:00

Lietuvai artėja didžiausiojo išbandymo laikotarpis. Nenuspėjama nei Rusijos, nei Europos ateitis, o abiem ji gali būti nekokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei. Bet Lietuva per savo istoriją, kad ir kokie sunkūs būtų buvę laikai, neprarasdavo valios pati brėžti savo likimą. Tam reikėdavo ir toliau reikės likti savimi.

Jei nesi savimi, tai viską sprendžia kiti, o tu tik lauki virpėdamas kaip epušės lapas. Arba abejingas kaip vabalas, kuris tą lapą graužia. Jeigu nori ne vien graužti, o būti - tąsyk mąstai ir pasirenki.

Negana rinktis žingsnelius iki pirmadienio ar net iki trečiadienio po dešimties metų. Tenka rinktis buvimo pagrindus. Čia gerų kopijavimo pavyzdžių nėra. Vakarų civilizacijos plaukia be vairo. Jos nesukuria naujos, įkvepiančios gyvenimo filosofijos, tik rūpinasi, kaip čia nesumažinus vartojimo. Iš to nesiras nė vartotojų gerovė, veikiau žlugs, o aštrės tariamų "gerovės valstybių" ir joms pavydinčiųjų tautų konfliktai.

------- x ------

Socializmo ir liberalizmo doktrinos išsikvėpė. Buvusios svarbios apie porą šimtmečių, siūliusios žmonijai keletą utopijų, o tarp jų - kaip geriau dalytis produktus ir kaip laisviau gaminti, tad veikiau kaupti, griauti ir siausti be atsakomybės, - jos tartum laukia, kad kas ateitų ir nušluotų. Gal kokia nauja smurto filosofija, kuri malonės kirčiu duos išrišimą nusibaigiantiems, negyvybingiems, išmirštantiems kasdienybės geiduliuose, mažose paskutinių žmonių problemose.

Mes norime, kad Lietuva gyventų, kad nemirtų. Jeigu ji to nori, jei turime idėjų ir vis dar jas skleidžiame, tai mąstykime susitelkę, rinkimės gyvenimo, bet ne išnykimo kelius. Kai džiaugiamės laimėjimais, tai gera ir teisinga. Savieiga gali būti pražūtinga. Prievarta tikrai pražūtinga. Reikalinga bendra kūrybos valia, bendro reikalo samprata. Tačiau tikras bendras reikalas, kuris vienintelis gali padėti, būtų perversmas lietuvių sielose. Gyventi - tad nenusikirtus šaknų gyventi Lietuvoje. Kitaip jos nebeliks. Turime dirbti su mintimis apie gyvenimą ne tik šiandien ir būtent apie tuos, kuriuos išauginsime; o su mumis tegu dirba visi, kuriems Lietuva - tėvynė. Nesipūskime ir nesipeškime, o ieškokime išeities kartu.

------- x ------

Didysis Lietuvos uždavinys yra labai paprastas - išlikti. Neišliksime, jei neturėsime šeimų ir vaikų. O šeimų ir vaikų neturėsime, neužauginsim atžalynų, jei neturėsime meilės, kuri save dalija ir kitą glaudžia. Nepadės naujųjų pranašų propaguojama meilė sau, kuri tik skiria ir atitolina, grobia ir skriaudžia.

Išlikome tūkstančius metų, nes buvome kitokie ir nenorėjom ištirpti, pavirsdami jokiais. Kad ir ką skelbtų vėl nauji išnykimo apaštalai, savitumas kultūroje yra itin brangintina vertybė. O kultūros dalis yra dorovė, tad ne grobuonies būdas gyventi.

Ne vartojant gyvenimą, bet jį kuriant. Ugdomoji nedorovė, kuri naikina skiriamuosius ženklus tarp gėrio ir blogio, tai grobuonies gyvenimas, kelias į nieką, pilką kaip gyvulio taukai. Daugiau tos taukų gerovės valgydamas nebūsi tolydžio laimingesnis ir laimingesnis.

Kultūra - tai žmonių ryšiai, ypač pamatiniai. Kad išliktų lietuviams brangi šalis Lietuva, pamatinis ryšys ir paveldėtas lobis yra kalba. Ji yra būdas pažinti ir susikalbėti, kur kas svarbesnis už susirašinėjimą tušinuku ar kompiuteriu. Juolab - paveikslėliai.

Stabdykime kalbos eroziją, mokykimės lietuviškai ir prasmingai bendrauti. Taip draugaukime su savo vaikais, kuriems nepakanka keliolikos minučių dėmesio per dieną. Viskas eis niekais, jeigu šie papročiai nepasikeis. Tegu ir mokyklos moko lietuvių kalbos grožio, o ne kaip, kokiais būdais, nors ir svetimžodžiais keikiantis, prasimanyti pinigų. Jei mūsų kalba bus tvirta pastojus, kuo tikėjo Jonas Basanavičius, tai ir tarptautinė kokių žodžių arba vardų rašyba nekils į svarbiausią vietą. Kalbant vien burna, ne širdimi ir protu, išeina burnojimas. Jei rišli žmonių kalba atspindės rišlų galvojimą, kilsime iš dabartinių neva modernių dvasios pelkių.

------- x ------

Būkim gyvieji lietuviai. Ši sąvoka tegu apima visus, kurie gyvena Lietuvoje, kurie nepriešiški jai ir nori gyventi. Kas yra bent dalies Lietuvos žmonių priešas, darosi Lietuvos priešu. Tenebūna tokių tarp mūsų. Ir negausinkim priešų puldami klystančiuosius.

Kitas dalykas, kad egzistuoja didžiausias priešas, kuriam pralaimime. Tai girtuoklystė. Kaimai toliau išmiršta. Vyrai greičiau, dar jauni, bet ir moterys.

Prieš atkurdami Nepriklausomybę buvom sukilę pasipriešinti. Tačiau prieš dainuojančią revoliuciją ir atgimimą sukilo kontrrevoliucija. Kontrabandininkai, pilstukininkai, kiti gyvybės kraugeriai. Ir pasipriešinimas užgeso.

Palikta savieigai ir savibaigai. Mirties kultūra laimi, o vis tiek reikia priešintis. Norėkim gyventi. Lengva pasakyti, bet norėkim iš tikrųjų.

------- x ------

Supraskime paprastus ir tiesioginius dalykus apie veiksmą ir pasekmes. Žmonių žudikai, ar jie būtų sadistai, kuriems malonu užspardyti arba padegti kitą, ar "paprasti" plėšikai, kurie tik nepalieka liudininkų, juolab samdyti tikrųjų žudikų valios vykdytojai, taip pat lyg nekruvini finansiniai sukčiai - santaupų ir vilties atėmėjai ne vieną pastūmėję negyventi, o dar žinomieji girti plentų pabaisos - visi jie yra ne tik artimo, bet ir Lietuvos žudikai. Gamtos teršėjai ir jos žudytojai yra godūs arba puskvailiai pačios Lietuvos žudytojai.

Kurie agituoja lietuvius mesti šį neva "nepataisomą" kraštą visiems laikams ir į jį nebegrįžti - kitokiais būdais žudo Lietuvą. Ir savižudžiai, ir vaikžudžiai yra Lietuvos žudikai, atsiprašau silpnadvasių savižudžių. Ir girdytojai, ir nusigeriantys, kad jų nusmukęs į butelį gyvenimas greičiau pasibaigtų, ir pilstuko procentus imantys policininkai, ir mirties pardavėjai narkotikų platintojai, ir tinginystės bei pesimizmo skleidėjai, mirštančios motinos niekintojai, užuot ją gynę, gobšūs ir perkami valdininkai, korumpuoti teisėjai, kurie vis apstulbina, savanaudžiai gydytojai be atjautos, jeigu tokių yra, o aplink sėja neviltį ir nusiminimą, - visi yra vienoki ar kitoki Lietuvos žudikai.

Suvokite, vyrai ir moterys, kad neleisdami gimti tam, kuris jau galėjo, dalyvaujate ir Lietuvos likime. Ši gentis pasibaigs. Tarp kitko, Seimas jau priima tokį įstatymą, kad pasirinktinai galima neleisti gimti. Jeigu galinčių gimti kūne būtų daugiau nei vienas, tai kitam - neleisti! O užaugęs ir sužinojęs gal paklaus: kur mano broliukas arba sesutė, kodėl jį pasmerkėt? Štai apie tokias psichologines moralines problemas niekas negalvoja.

Kiekvienas tepažvelgia į save - ar jis prideda Lietuvai gyvybės, ar ją atima. Ar prideda vilties, ar ne, o gal ją pribloškia? Jei atimi ar pribloški, tada tu pats esi liga ir nelaimė, nebūk toks. Arba užleisk postelį, kaip sakydavom Sąjūdžio pakilimo laikais - užleisk, jeigu nuo tavęs plinta neviltis.

Turėjom krizę ir nuosmukį. Dabar smarkus gamybos ir eksporto pakilimas, gausėja pajamų. Kur? Ar sėkmės džiaugsmas lieka tiktai kompanijų vadovų pasitarimuose, ar juo dalijamasi su darbininkais, ypač su tais ant skurdo ribos, vadovams informuojant ir aptariant, kada ir kokiais tarpsniais ims kilti ir anų atlyginimai? Juk čia būtų moralinio atsparumo ir gyvybės injekcija, kuriai tereikia platesnės atsakomybės pojūčio.

Nuo kiekvieno veiksmų priklauso, ar Lietuva gyvens. Tai priklauso ir nuo pagrindinio požiūrio į gyvenimą.

Atmeskim klaidingus mokymus apie laimę daugiau pirkti. Čia kalbu ne apie pagrindines reikmes, o apie begalines, dažnai tuščias komforto ir malonumų pagundas. Tikroji tavo laimė yra turėti daug artimųjų, kuriuos tu myli. Ir kraštą, kurį myli. Neapykanta yra visų priešas ir tautos savižudybės narkotikas. Lietuvos Sąjūdžio pakilimo laikais žiūrėdavom net į Lietuvos nekentėją kaip susirgusį, pažeistą ir klystantį, kuris gali pasitaisyti.

------- x ------

Prieš dvi savaites kalbėjau Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime (nepainiokim su liberalų organizacija, kuri pusiau pavogė tą vardą). Pasiūliau sąjūdininkams, galbūt ir utopiškai, kad imtųsi patys arba su kitais rengti per visą Lietuvą viešus pokalbius, diskusijas bei renginius "Neapleisk Lietuvos". Jaunimui ir susikrimstantiems tėvams, seneliams; bet svarbiausia - jaunimui. Mačiau, kad ir mūsų partijos jaunimas ketina eiti į visuomenę, visus kviesdamas tartis. Gal tegu paima šią svarbiausią temą "Neapleisk Lietuvos".

Tad pagalvok, partija ir sąjunga, prie kurios gimimo esu prisidėjęs: ar eisi kartu ir telksi lyderystei, ar imsiesi ko nors panašaus, ar ko kito, ar nieko; ar ir toliau plauksi, kaip tave kažkas neša?

Manau, tebesame atsakingi už tai, kas vyksta ir įvyks su Lietuva. Per mažai padarę, kad ji išliktų, Paskutiniame teisme neišsiteisinsime.

Iš kalbos TS-LKD XVII suvažiavime

2011 m. birželio 18 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"