TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos

2012 04 18 6:00

Apaštalų tikėjimo išpažinimas, balsiai sekmadieniais krikščionių šventovėse kartojamas, skelbia, kad "mirusiųjų teisti" ateis "iš ten". "Drąsi šalis" nusprendė, kad nelauks, kol "iš ten" kas nors ateis. Mirusiuosius teis ji pati.

Iš karto nepatikėjau: gal sapnuoju? Pasitikrinau - ne! Visi portalai rašo: tiek Andrių Ūsą, tiek Drąsių Kedį "reikia teisti po mirties". Taip nusprendė Vilniaus apygardos teismas.

Kažkas nebesuvokiamo. Sveiku protu. Net bolševikai su naciais mirusiųjų neteisė. Tiesa, žudė beginklius ir nekaltus. Tačiau, kad po mirties dar ir nuteistų... To jau buvo per daug net ir jiems.

Josifas Stalinas skaičiavo "ūkiškai": yra žmogus - yra problema; nėra žmogaus - nėra problemos. Nepriklausoma Lietuva, pasirodo, pažengusi dar toliau. Žmogaus nėra, o kažkam vis tiek - "problema". Neramu. Todėl žada paskelbti gyviesiems, kurias sielas ta publika siųsdins į skaistyklą, kurias - į dangų, o kurias - stačiai pragaran.

Kita vertus, stebėtis gal ir netenka. Motina prašo: išsiųsti jos dukrą "į vaikų globos instituciją prokuratūros nuožiūra, atsižvelgiant į vaiko teisių apsaugos specialistų konsultacijas." Čia iš Laimutės Stankūnaitės 2009 metų rugpjūčio 10 dienos pareiškimo LR generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui, Kauno apygardos prokurorui Kęstučiui Betingiui ir vaiko teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei.

2012 metų balandžio 13 dieną - jau meilės protrūkis: "Labute Saulele, noriu Tau, mažute, pasakyti, kad aš visiškai ant Tavęs nepykstu ir labai labai Tave užjaučiu ir suprantu, kaip Tau yra nelengva ir sunku gyventi tuose namuose, kaip esi spaudžiama daryti tai, ko Tavo širdelė iš tiesų nenori. (...) Žinok, kad Tavo Mamytė niekada, niekada nepasiduos!!! Dėl Tavęs, mano Saulele, nei sekundei, nei minutei nenuleisiu rankų!"

Galima cituoti daugiau, bet ir iš tų dviejų sakinių aišku, kad kreipiamasi į visai kitą auditoriją nei laiško adresatas. 8 metų vaikutis, vos spausdintomis raidėmis tepajėgiantis rašyti, niekada nesupras žodžių "mamytė niekada nepasiduos", "nei minutei nenuleis rankų" prasmės. Čia - pranešimas visuomenei. Kad ji įsidėmėtų užimtą poziciją.

Ne veltui tas laiškas teatrališkai paskelbtas interneto svetainėje. Mylinčios motinos, kurios nori perduoti savo jausmus vaikams, nekviečia kaimynų, kad šie ateitų pamatyti ir įsitikinti jų meile. Nekalbant apie tai, kad motinos visada kalbės savo vaikams, o ne kaimynams, suprantamais žodžiais.

Paviršutiniškai mąstant, galėtum pamanyti, kad čia negabiai organizuota viešųjų ryšių akcija. Emocinės egzaltacijos pavyzdėlis, ištiražuotas internete, parodytas per televiziją, tarsi turėtų sustiprinti motinystės teisių argumentus. Tačiau prisiminus, kad tai balsas žmogaus, kurio jau keleri metai nė per žingsnį neapleidžia kaukėti apsaugininkai, situacija atrodo rimčiau ir šypsenos nebekelia.

Bolševikus ir nacius prisiminiau neatsitiktinai. Generolai ir armijų vadai, apdovanoti žvaigždėmis bei geležiniais kryžiais už narsą, pakliuvę į nagus tarnybų, kurios irgi vengė rodyti savo tikruosius veidus, pragysdavo balsais, kad jų neatpažindavo net patys artimiausieji. Prisipažindavo padarę visas nuodėmes, kurios tik jiems būdavo prirašomos: mušdavosi į krūtinę, kad jie šnipai, agentai, diversantai, išdavikai...

O čia - jauna moteris. Ribotos gyvenimo patirties. Galbūt įsivėlusi į mįslingą veiklą, kurios pasekmės - mažiausiai 4 lavonai. Negalima supaprastinti jos padėties. Galimas daiktas, seniai ji kalba nebe savo pačios balsu. Ir žodžiai "mamytė niekada nepasiduos" galbūt reiškia ne vien "pranešimą spaudai", bet taip pat ir įpareigojimą jai pačiai - priminimą apie vaidmenį, kurį jau privalo vykdyti iki galo, bet kurio scenarijų rašo kiti.

Priešingu atveju - kam tas cirkas su kaukėta sargyba? Net ir priėmus versiją, kad grėsmė "mamytei" galėjo kilti iš "nestabilios psichinės sanklodos asmens", kaip velionis D.Kedys pristatinėjamas viešojoje erdvėje, kyla natūralus klausimas: nuo ko "mamytė" saugoma po to, kai D.Kedys žuvo? Ar ir toliau esama pavojaus jos sveikatai arba gyvybei?

O jeigu tokio pavojaus vis dėlto esama, tai iš kur ta grėsmė kyla? Ar mergaitė, patekusi į globą motinos, kurią būtina saugoti ginkluotiems, šiurpinančios išvaizdos apsauginiams, taps saugesnė? Ar priešingai - pateks į dar didesnės rizikos sritį? Ir kuo tada rūpinasi valstybė, jeigu ji vaiką per prievartą nori pasiųsti ten, kur jam nebus saugu ir kur jis nenori?

Atsakymų į šiuos klausimus niekas neduoda. Net ir tie, kurie užsikirtusios plokštelės ritmu kartoja tą patį leitmotyvą: kuo greičiau "įvykdyti teismo sprendimą", grąžinti mergaitę motinai.

Kovo 23-iąją matėme sceną, su kokiu siaubu, klyksmu ir desperacija mergaitė plėšėsi iš "mamytės" glėbio. Net jeigu mergaitė ir būtų "dirbtinai nuteikta" prieš motiną, kaip ji tai tvirtina, protaujančiam žmogui akivaizdu: tvyrant šitokio psichologinio antagonizmo atmosferai joks bendras motinos ir dukros buvimas kartu neįmanomas. Vaiko atsakymas į motinos laišką tai patvirtina. Reikia kitų, ne fizinės prievartos priemonių. Kadangi nėra jėgos, kuri priverstų mylėti.

Vaiko teisių apsaugos specialistų patarimas motinai pamėginti užmegzti kontaktą su vaiku laiškais - išmintingas. Bet ir motina privalo parodyti išminties. Išminties balso ir mylinčios širdies niekada neatstos viešieji ryšiai.

Mergaitės drama Kaune - baisaus valstybės išsigimimo atodanga. Ji patvirtina, kad politinė sistema iš esmės jau veikia savęs naikinimo režimu. Valstybė prieš 8 metų mergaitę - visiškai bejėgė! Seimo nariai kaip stručiai subedė galvas į smėlį ir "nusiplovė rankas" - pabūgo net aptarti susidariusią padėtį, kuri išties yra netradicinė ir reikalauja netradicinių sprendimų.

Atrodo, kad daugeliui būtų paranku, kai kas gal net trokšta, "mergaitę aukoti". Dėl "politinės ramybės". Juozas Brazaitis šio pasaulio karalystę laikė Kajafo principo įkūnijimu: "geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą". Tas principas yra baisus, nes asmuo aukojamas prievarta. Pasak J.Brazaičio, "valdžia nusprendžia ir vieną paaukoja dėl gerovės kitų, kuriuos vadina tautos vardu".

Šis prievartinis aukojimas ir skiriasi nuo pasiaukojimo Kristaus Karalystėje, kur irgi vienas atiduoda savo gyvybę už kitus, "bet jis tai daro laisva valia". Kristaus auka ant kryžiaus buvo "didžiausios meilės aukuras". Tuo metu Kajafo atveju "žmogaus aukojimas yra galvažudystė".

Štai kodėl jiems reikia valdyti ne tik gyvuosius, bet ir teisti mirusiuosius. Kad pridengtų savo nusikaltimus.

Anais laikais, kai atrodė, kad gyvename "šėtono karalystėje", poetas Vincas Mykolaitis-Putinas parašė eilėraštį "Vivos plango, mortuos voco". Krikščionių liturgijoje įprasta "gyvųjų šauktis, mirusius apraudoti". Tačiau tikrovė tada buvo tapusi tokia "nevilties karalija", kad šauktis gyvųjų atrodė jau beprasmiška ir gal tik mirusieji galėjo dar išgirsti tą kaulus smelkiančią poeto raudą.

Dėl to savo eilėraštį V.M.Putinas ir pavadino "Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos". Šiandien "griaučių šiurpūs milijonai" - nuo teisingumo ir savosios valstybės atskirta tauta. Į juos ir kreipiasi didis tautos poetas:

Jūs žengiate į sostus / Ir minate altorius. / Nuo jūs įstatymų sugriuvo / Ir nuodėmės, ir doros. /Karūnos niekšų daliai, / O dulkėse karaliai, / Ir tribunoluos išdidžiai/ Teisiuosius smerkia žmogžudžiai. / Ir sūnūs nebeverkia, / Kai mirti motiną pasmerkia. / Nereikalinga ir tuščia / Žmogaus paniekinta kančia. / Ir vakarop pasvirus saulė - / Vien piktas melas ir apgaulė. / Pakalnėj žiežirbos sumirgo, / Praskrido raitelis ant žirgo, - / Ir dalgis sutemoj sužvango. - / Vivos plango! (...) Šaukiu aš jus visus iš kapinynų./ Iš pakelės duobių ir griovių, / Iš molio, dumblo ir smėlynų / Ir iš visų mirties vietovių. / Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai, / Garbingieji pulkai ir legionai, - / Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado / Pūgų simfonijose mirtį rado, / Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį / Dūlėja nukankinti. / Pakilkite išniekinti, / Subjauroti, apluošinti, / Su aimanomis ir klyksmais, / Su maldomis ir su keiksmais, / Su budelių girta gauja, / Kuri žibintų žaroje / Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko. / Mortuos voco!

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"