TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Homo Legens

2016 01 03 6:00

Didžiąją dalį laiko pernai praleidę kaip Homo Faber, poilsio valandėlėmis tapdavome Homo Ludens, o kai kurie iš mūsų – ir Homo Legens. Žmogus ne tik dirbantis, žaidžiantis, bet ir skaitantis. 

„Ir vėl dovanų gavai knygų“, – nusišaipė sesuo per šv. Kalėdas. Puoliau teisintis, kad apdovanota būnu ir kitaip, tačiau netrukus susizgribau dėl tokios reakcijos. Taip, iš tiesų su draugais dovanojame vieni kitiems knygas, keičiamės jomis, rekomenduojame, aptarinėjame jas, virtualiais būdais dalijamės patikusiomis citatomis, parvežame iš užsienio, bandome sugrūsti į lagaminus keliaudami, ieškome jų antikvariatuose, dejuojame, kad neužtenka laiko skaityti ir taip toliau. Mes – skaitantys žmonės. Ir visiškai nesvarbu, kad kinta knygos būvis – kai kurie ryja puslapius išmaniuosiuose telefonuose ar skaityklėse – pasikliauju italo rašytojo, akademiko Umberto Eco ištara, kad daugiau kaip pusę tūkstantmečio struktūros bei funkcijų požiūriu nekintanti knyga yra kaip šaukštas ar ratas. Kartą išradęs – esmingai nebepatobulinsi.

Kai kurie bičiuliai – ne tik skaitantys, bet ir rašantys. Antai vienas skaitytų knygų išmintį pina eseistikon, kita triūsia prie recenzijų, trečias rengia anotacijas. Kalendorine prasme perėjus iš vienų metų į kitus randasi proga permąstyti skaitinius, kurie lydėjo, ir kai kuriuos jų aprašyti. Viso perskaityto sąrašo nepateiksiu: 2015 knygų neperskaičiau, o puslapių nesumuoju, tad įspūdžio skaitiniu įverčiu padaryti nepavyks. Noriu atkreipti dėmesį į tris, susijusias su pasauliniais viešojo gyvenimo įvykiais bei procesais. Tebus jos rekomendacijos mieliems „Lietuvos žinių“ skaitytojams bei padėka regimajame pasaulyje nesirenkančio, tačiau kažkur tikrai esančio ir kažkokia prasme draugėn mus jungiančio skaitytojų klubo nariams. Likite Homo Legens.

Islamistai Prancūzijoje (ir Europoje). Anot internetinių paieškų gigantės „Google“, informacijos apie lapkričio 13-osios išpuolius Paryžiuje teirautasi daugiau nei 897 milijonus kartų. Heksagonu dėl formos vadinamai valstybei pastarieji metai buvo nelengvi. Bjaurastis ėmėsi dar septintąją 2015-ųjų dieną, kai teroristai įsiveržė į satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ redakciją. Kraupiai simboliška, kad tą pačią dieną knygynų vitrinose atsirado naujo Michelio Houellebecqo romano „Soumission“ viršelis. Šiandienos Prancūzijos (ir Europos) kritiką utopijoje apie 2022 metais musulmonėjančią šalį pateikianti knyga jau išversta ir į lietuvių kalbą – „Pasidavimas“. Vakariečiai atsisako savo politinio, socialinio projekto, anot autoriaus – žudosi, kas randasi vietoje to?

Kita nelinksma tema, Lietuvos viešojoje erdvėje aptarinėta su kur kas didesniu įkarščiu (mat pasekmės mums labiau apčiuopiamos) – migrantų krizė. Vieni sveikino naująjį iššūkį Europai ir kalbėjo apie solidarumą su sienų apsaugoti negebančiomis ES valstybėmis ar bekompromisę pagalbą atbėgantiems, kas jie bebūtų. Antri akcentavo migrantų skirstymą į tikruosius pabėgėlius ir tuos, kuriems Europos durys neturėtų atsiverti. Treti neleido pamiršti, kad atvykėliai skiriasi savo religija, kultūra, papročiais, ketvirti... O mano lentynoje visą tą laiką gulėjo rinktinės amerikiečių rašytojos Flannery O“Connor (1925–1964) novelės: kiekvieną šeštadienį – po vieną. Vienoje jų, pavadinimu „Perkeltasis asmuo“ autorė vaizduoja lenkų katalikų šeimą, dėl Antrojo pasaulinio karo pabėgusią iš tėvynės ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje atsikrausčiusią į JAV, sunkiai dirbančią, kad įsitvirtintų, tačiau susiduriančią su neigiamu vietinių krikščionių požiūriu. Situacijos netapačios, tačiau verčia susimąstyti – pritariančius ir nepritariančius ES nustatytoms pabėgėlių kvotoms, musulmonų integracijai pokrikščioniškose visuomenėse ir t.t. – kaip elgsiuosi susidūręs su iš svetur į mano namus atsikėlusiais asmenimis?

Spalio mėnesį Vatikane vyko eilinė Vyskupų sinodo asamblėja šeimų sielovados tema. Populiariai tariant, karščiausia jo tema buvo išsiskyrusių ir antrą civilinę santuoką sudariusių katalikų sielovada. Nors baigiamajame Sinodo dokumente tokia naujovė kaip „Komunija išsiskyrusiems“ neminima, pora jo paragrafų, susijusių galimybe šiems tikintiesiems priimti Eucharistiją, vos surinko reikiamą „už“ balsų kiekį. Ganytojų požiūriai šiuo klausimu išsiskiria: senosios Europos vyskupai pasisako už pokyčius šeimų pastoracijoje (neišvengiamai – ir doktrinoje), tuo metu ištikimybę esamam Bažnyčios mokymui labai ryškiai gina, pavyzdžiui, afrikiečiai. Belaukiant Popiežiaus Pranciškaus posinodinio dokumento, kuris turėtų išsklaidyti dviprasmybes, angliškai skaitantiems rekomenduoju penkių kardinolų ir keturių akademikų bendrą knygą „Remaining in the Truth of Christ“ (liet. Pasiliekant Kristaus tiesoje). Straipsnių autoriai iš teologinės, istorinės bei lyginamosios perspektyvų parodo, kad doktrina apie neišardomą santuokos sakramentą, besiremianti Kristaus mokymu bei ilgamete tradicija, nė kiek neprieštarauja gailestingumui sunkumų šeimose patiriančiųjų atžvilgiu. Knygoje svariai kritikuojama vokiečių kardinolo Walterio Kasperio iškelta idėja apie ortodoksų bei pirmųjų krikščionių praktiką „toleruoti“ antrąsias tikinčiųjų civilines santuokas. Teigiama, jog Viešpaties gailestingumas neatleidžia mūsų nuo Jo įsakų.

P.S. Pabaigai – šis tas iš Lietuvos. Ne apie ryškiai švystelėjusius trumpalaikius ar pokyčių mūsų mentalitete simboliais tapsiančius įvykius (žinoma, čia apie skulptūrų nuo Žaliojo tilto nukėlimą), o apie akademines šviežienas. Politika ir istorija besidomintiems, norintiems sužinoti, kokius klausimus apie mus kelia ir kokius instrumentus ieškodami atsakymų pasitelkia nūdienos mokslininkai, rekomenduoju tris pernai pradėtas ir dar nebaigtas skaityti knygas: „Nematoma sovietmečio visuomenė“ (mokslinė redaktorė Ainė Ramonaitė), Nerijos Putinaitės „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ bei Justino Dementavičiaus „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“. Šioje vietoje straipsnis nutrūksta, idant daugiau laiko liktų knygoms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"