TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Į istoriją įklimpę, istorijoje įstrigę

2010 07 02 0:00

"...kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą." (Iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams)

Kas yra istorija? Gal ja laikytini tikra chronologine tvarka surikiuoti ir į metraščius sudėlioti tolimos bei netolimos praeities faktai, įvykiai, vardai?

Būtų gerai, jei tos istorijos tiek ir tebūtų. Tačiau dažnai ją sujaukia vadinamasis žmogiškasis faktorius, kuriam tenka dviguba funkcija. Viena vertus, žmonės yra pagrindiniai istorijos veikėjai. Kita vertus, istorijos veikėjų, jos aktyvių kūrėjų darbus registruoja irgi žmonės, kurie seniau buvo vadinami metraštininkais, dabar - tiesiog istorikais. Todėl neretai atsitinka, kad vienus ir tuos pačius faktus bei tuos pačius veikėjus vieni metraštininkai-istorikai aprašo su pasigėrėjimu, o kiti sumaišo su purvais.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Daugeliui rusų Stalinas, kuris rusus trėmė, šaudė, marino badu kaip ir kitų tautybių žmones, buvo "tėvas". Be jo vadovaujamos rankos daugelis nebežinojo, nei kada gulti, nei kada kelti, nei ką mylėti, nei ką laikyti priešu. Paskui, Nikitai Chruščiovui mostelėjus, Staliną imta vertinti kitaip. Viešai jis net vadintas kruviniausiu budeliu ir lygintas su Hitleriu. O šiemet, rengiantis dar vienam pergalės per Antrąjį pasaulinį karą jubiliejui, Rusijoje sustiprėjo balsai, vėl šlovinantys "didįjį vadą ir tėvą". Dar kiek, ir gali išaušti diena, kai Stalino liaupsintojų choras suskambės ir Lietuvoje.

Netikite? Be reikalo... Juk ne visus Lietuvos gyventojus Stalinas ir jo įpėdiniai ištrėmė ar sušaudė. Kai kuriems pasisekė likti ir išlikti. Ilgainiui kai kas net visai neblogai prisitaikė prie stalininio režimo: darė Maskvos palaižūnų karjerą, augino vaikus, iš vogtų medžiagų rentėsi namus ar, sulaukę savo eilės butui gauti, džiūgaudami tempė į juos įvairias per "blatą" susiveiktas gėrybes.

O kai permainingi istorijos vėjai vėl atnešė nepriklausomybę, kai į pirmąsias gretas įsiveržė kiti herojai, kiti veikėjai, kas beliko daryti seniesiems "veikėjams"? Arba permąstyti savo, savo tėvų gyvenimus ir vaidmenį "statant socializmą" - kaip, beje, padarė ne vienas mūsų tautietis, pradedant visų gerbiamu žurnalistu Algimantu Čekuoliu ar vienu talentingiausių žemaičių rašytojų Romualdu Granausku, - arba prisitaikyti, užslėpus apmaudą ir pavydą, kuris, nors ir slepiamas, vis tiek nuodija ir orą, ir vandenį, ir žemę... Ir visą tautos gyvenimą...

Kiek daug ir šiandien yra tokių istorijos pakeleivių, kurie įsivėlė ar buvo įvelti į istoriją, įklimpo ir įstrigo joje kaip rakštis užpakalyje! Istorijoje "įstringa" melagiai, avantiūristai, apgavikai... Taip joje įstrigo ir sovietmečio nomenklatūros atstovai. Su tokia rakštimi ir gyventi nepatogu, ir ištraukti keblu, bet būtina - tam, kad ji netrukdytų riedėti tolyn istorijos ratui...

Dalis sovietinės nomenklatūros buvo ciniški karjeristai, siekę tarnavimu svetimos valstybės užmačioms užsitikrinti sotų ir ramų gyvenimą. Buvo ir tokių veikėjų, kurie ramino savo sąžinę tuo, kad, užėmę tam tikrus postus, esą galės padėti artimiesiems, sušvelninti nežmoniško režimo pančius. Tačiau jie, nors ir vangiai, vis tiek turėjo dirbti (ir dirbo!), tuo stiprindami tautos nelaisvės pančius.

Ar šie veikėjai nusipelnė tokio pat tautos atminimo ir garbingos vietos istorijoje kaip karalius Mindaugas ar kuklus provincijos daktaras Vincas Kudirka, kitas daktaras Jonas Basanavičius, prezidentas Aleksandras Stulginskis, Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kankinys Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, Alfonsas Ramanauskas-Vanagas ir kiti laisvės kovų kovotojai-kankiniai?

Pirmumo teisė atsakyti į šį klausimą, be abejo, turėtų būti suteikta ne specialistams-istorikams, kurie neretai užsižaidžia dirbtinu "objektyvumu", ne sovietinių veikėjų giminėms ir bičiuliams, bet politiniams kaliniams, tremtiniams, laisvės kovų dalyviams ir jų palikuonims! Antraip visada iškils pavojus pakliūti į istorinę ideologinę klampynę, kaip neseniai atsitiko Kretingoje, kurios politiniai ir kultūriniai vadovai sumanė kartu su miesto diena atšvęsti ir paties Kretingos rajono šešiasdešimties metų jubiliejų.

Iki 1950-ųjų, kai naujieji šeimininkai nutarė pertvarkyti Lietuvos administracinį žemėlapį ir įsteigė rajonus, Kretinga buvo apskrities centras, turėjęs turtingą istoriją ir ryškių asmenybių. Tačiau trumpos atminties komunistinės nomenklatūros anūkams apskrities istorija neatrodo verta paminėjimo. O sovietų sukurto administracinio darinio jubiliejumi, sprendžiant iš sumanymų ir jų rezultatų, pasinaudota tam, kad iš istorijos archyvų būtų prikelti būtent sovietiniai Kretingos rajono dešimtmečiai ir pašlovinti okupantų paskirti vykdomųjų komitetų pirmininkai, jų sukurti "kolchozai" bei "sovchozai". Tuo metu nepriklausomybės laikotarpiu tikrai laisvai rinktų rajono vadovų portretai ir darbai liko "prikabinti" prie jų lyg šešėlis, šalia stribų, šalia tų, kurie savo parašais laimino trėmimus ir kitas represijas, tuštino ištisus kaimus, lengvose pajūrio žemėse kirto miškelius, metų metais saugojusius dirvožemį nuo pustančių vėjų.

Nenuostabu, kad gyvieji nesovietinės rajono istorijos liudininkai ir kūrėjai pasipiktino, viešai protestavo ir dar kartą priminė: nedora sulyginti budelius su aukomis. Nuostabu, kad pasipiktinusiųjų buvo tiek nedaug!

Tačiau ir to pakanka, kad įsitikintume, jog meškos paslaugą buvusiems sovietiniams vykdomojo komiteto pirmininkams Kretingoje padarė jų gerbėjai, ištempę šių žmonių vardus ir portretus iš ramios užmaršties į dienos šviesą. Viena vertus, taip jie privertė rajono bendruomenę dar kartą prisiminti tų valdininkų negarbingą tarnavimą savosios tautos pavergėjams, kita vertus, dar sykį patvirtino tiesą, kad neišmoktos istorijos pamokos atkeršija naujomis istorinėmis klaidomis.

Gaila, kad vis dar tenka priminti, jog tik gilus istorijos pažinimas, švari sąžinė ir gebėjimas nešališkai vertinti ne vien aplinkinius, bet ir save, gali padėti suvokti, kad žmonės, nors visi yra istorijos veikėjai, ne visi vienodais keliais patenka į istoriją ir ne visi verti joje išlikti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"