TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Į kokią rytdieną žengiame?

2014 04 12 6:00

Šiandienos Europa nėra tokia kaip vakar. Bet laipsniškas budimas dar nėra visiškas atsibudimas.

Tas pats taikytina ir didesniam transeuropiniam demokratijų pasauliui. Visos iliuzijos apie pasiektą stabilumą ir pokarinę taiką plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą pasirodė tesą pokštai. Svajonė apie taiką tarp tautų žlugo. Vienintelis tarptautinis įstatymas Rusijai yra force majeur. Pasaulio taikai gresia pavojus, ji tapo didžiausio šiandienos iššūkio ir šantažo objektu – eik, pasiduok arogantiškam ir nevilties graužiamam tarptautiniam diktatoriui.

Paklusk jam, jei apskritai nori gyventi – daugiau nebėra juokų. Tokia būtų ilgalaikė Rusų Taika – Pax Ruthena.

Taikos gynėjai, "taikdariai" visur ir panašiai. Žinoma, Europos ir pasaulio problema nėra Ukraina, bet Rusija.

Kas nors galėtų sakyti – tai pabaigos pradžia. O lieka klausimas: kieno pabaiga? Europos ar Rusijos? Kodėl jos tarpusavyje nesuderinamos?

Atitinkamai būtų itin blogas ženklas paskelbti Jungtinių Tautų (JT) pabaigą.

Vladimiro Putino ir jo komandos peržengtos ribos nepalieka vietos kompromisams be pasidavimo, tad mes galime prognozuoti tik pasipriešinimą.

Kaip apibrėžti esamą „dvasinę“ Rusijos situaciją arba situaciją Rusijoje?

Įsivaizduokite Vokietiją, atgaivinusią savo nacionalsocialistines doktrinas ir dar kartą nugrimzdusią į visa gožiančius keršto kliedesius, be to, čia pat jos branduolinė ginkluotė, laivynas ir armijos, jau ir kosmoso pajėgos, dominuojančios visoje Europoje, ir dar paskutinis, bet ne mažiau svarbus veiksnys – vadovai, ideologiškai įkvėpti istorinės misijos – įvesti smunkančiame pokrikščioniškame pasaulyje tikrą, tai yra vokišką tvarką!

Palaukite, juk jau nėra nacistinės Vokietijos! Taip, bet yra fašistinė Rusija, einanti su tuo pačiu ribotu, agresyviu mentalitetu ir fanatiška idėja valdyti bent jau visą Europą. Kas toliau?

Jeigu Vakarų civilizacija ir pasaulio demokratinė sistema - kaip gairė - dar nėra sugniuždyta baimės ir nepasiduoda, tinka panagrinėti kelias galimybes reaguoti į tai, kas vyksta.

JTO buvo įsteigta saugoti taiką pasaulyje, kad po Antrojo pasaulinio karo nesirastų naujų pasaulinių konfliktų. Tiek daug svajotojų džiaugėsi matydami gražiai skambančias chartijas, pasirašytas tariamai atsakingų tautų ir valdovų, - o dabar visa tai paversta šiukšlėmis.

Ar tikrai? Galbūt ne, tik Saugumo Taryba (ST) pasirodė neveikli ir nevykdanti savo pareigos. Tam atvejui yra garsioji JT GA 1950 metų rezoliucija Nr. 377 „Vienybė taikos vardan“ apie Generalinės Asamblėjos galią veikti apeinant ST, kai vienas iš jos nuolatinių narių pats tampa agresoriumi ir vetuoja būtinus veiksmus taikai pasaulyje apginti. Šis teisės šaltinis dabar galėtų būti prisimintas imantis veiksmų, bent jau debatų, jeigu pati JTO nėra pasidalijusi į tuos, kurie yra už taiką, ir tuos, kurie palankiai vertina agresorių. Ką tąsyk daryti? Ar tai reiškia, kad JT kaip taikos įrankis jau nieko vertas?

Situaciją Jungtinėse Tautose galima suvokti ir spręsti gana paprastu būdu. Jeigu organizacijos narys laužo, kaip dabar, visus savo įsipareigojimus, glūdinčius JT steigimo chartijoje ir pasirašytose konvencijose, - ką gi, toks narys sąmoningai stojasi ne nario pozicijon. Visiškai gerbiant jo valią pakaktų tai konstatuoti ir tarti: Rusija pati liovėsi būti su mumis, sėkmės, buvęs drauge.

Bet nepamirškime, kad nepaisant visų tokių žvalgomųjų svarstymų žalias gyvenimo medis žydi savaip. Niekas neatspės visų sinchroninių pasaulio įvykių eigos ir visų kieno nors veiksmų pasekmių. Antai žvilgtelėkime į vieną labai ypatingą situaciją. Dabar dar niekas negali pasakyti, kokio masto ir lygmens yra slapčiausieji ryšiai tarp CGG (Civilizacijos gynybos grupės) ir aukščiausių Kinijos lyderių, kaip tai plėtojasi.

Tačiau viena pasaulio ateities temų reikštųsi kaip visai konkreti nuostata: jei Rusija giliai įsivelia į galimą revanšinį karą Europoje, tai Kinija turės laisvas rankas tvarkytis su Azijos žemyno šiaurrytinėmis teritorijomis, neliečiant Japonijos, bet ypač su Užbaikalės žemėmis iki Amūro upės, kurios maždaug prieš 250 metų buvo prišlietos ir mokėjo mokesčius Kinijos imperatoriams.

Dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pirmininkas Mao pasakė Vakarų žurnalistui: ką reiškia Kinijai tie 200 metų? Savo interviu jis pateikė papildomų pastabų apie Rusiją: „jie pasiėmė viską, ką galėjo“. Pagal tokį vertinimą šiandien „jie“ mano, kad gali pasiimti dar daugiau, net Aliaską.

Todėl ankstesnis pastebėjimas apie pabaigos pradžią atveria įvairias galimybes.

Duok Dieve, kad paskutinės Europos imperijos, niekaip negalinčios susitvarkyti su ankstesnių įpročių pokolonijiniu sindromu ir tapti bendradarbiauti linkusia demokratine šalimi, agonija nevirstų Armagedonu. Vardan ko – dėl pelenais paverstų teritorijų ar praeinančio didingumo tuštybės?

Parlamentarai, net socialistai ir liberalai, visi turėtume melstis, kad Apvaizda suteiktų sveiko proto Rusijos lyderiams ir krikščioniškosios taikos, ramybės jų širdims.

Traukis, šėtone!

Kalba, pasakyta Parlamentiniame demokratijos forume,

Europos Parlamente
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"