TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Į Naujuosius metus kitu keliu

2016 01 03 6:00

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? (…).“ Išklausę karaliaus [Erodo], išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.

Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

(Evangelija pagal Matą)

Šį pirmąjį Naujųjų metų sekmadienį švenčiame Viešpaties apsireiškimo (trijų karalių) iškilmę. Per užtekėjusią ypatingąją Betliejaus žvaigždę Viešpats (kūdikėlis) Jėzus apsireiškia pagonių gražiausiam žiedui (išminčiams) kaip dieviškos ir tuo pačiu žmogiškos prigimties karalių Karalius, atėjęs į žemę su kilnia misija kentėti, kad visus išgelbėtų iš nuodėmės vergijos (simboliškai tai pažymima per kūdikėliui Jėzui suteiktas aukso, smilkalų ir miros dovanas).

Nedorasis karalius Erodas, tas pats, kuris kiek vėliau po čia minimų įvykių „išgarsės“ kaip nekaltųjų vaikelių skerdikas, Evangelijoje įkūnija „didžiulį ugniaspalvį slibiną“, tykantį praryti iš moters gimusį kūdikį (plg. Apr 12, 3 – 4). Šėtonas, kuris Evangelijoje vadinamas galvažudžiu ir melo tėvu (Jn 8, 44), vis įnirtingiau kovoja, kad jokia vilties žvaigždė neužtekėtų žmonijos širdyje, nes nori išsaugoti savo atsiskyrimo nuo Dievo (nuodėmės) viešpatiją, nes žino „mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12). O kai kas nors mažai turi laiko, tai kiekvieni „iškovoti“ metai, mėnesiai, savaitės, netgi dienos, valandos ir kiekviena akimirka tampa neįkainojami. Didžiausia Šėtono pergalė prieš žmones nėra nei pinigai, nei garbė, nei manipuliavimas politine galybė – šis laiko vagis labiausiai trinasi rankas, kai mes prarandame laiko, kai tuščiai jį iššvaistome. Kiekvieni metai, kai vis atidedame gimusio Karaliaus, t. y. pamatinės mūsų gyvenimo Tiesos (plg. Jn 14, 6; 18, 37), ieškojimą, yra tuščiai iššvaistomi, jie be gilaus džiaugsmo. Kiekvieną kartą, kai savo gyvenime pajaučiame akivaizdų Dievo veikimą, kai širdyje vėl pateka vilties žvaigždė ir vis tiek atsisakome išminčių pavyzdžiu pagarbinti Išganytoją, – iššvaistome laiką, o kartu ir gautas dovanas. Kiekvieną kartą, kai atsisakome priimti Dievo dovanojamą meilę, ja dalintis – tik bereikalingai eikvojame laiką, trypiame vietoje ir galiausiai grįžtame senais keliais pas visų laikų Erodą (melo tėvą). Kokiu keliu žengsime šiais prasidedančiais 2016-aisiais? Gal akis išdegę ieškosime kokio „naujo“ kelio, kuris nevestų nei atgal pas Erodą, nei į Betliejų? Ar yra koks kitas pasirinkimas?

Šiuo požiūriu, įdomu pastebėti, kad mūsų senoji Europa, kad ir kiek stengtųsi išsižadėti ir išsiginti Kristaus, vis tiek yra puolama kaip Kristaus krikšto paženklinta, o krikštas kaip toks sieloje palieka antspaudą amžinybei, jis neišsitrina. Vadinasi, šiuolaikinis „laisvas“ žmogus vardan tariamo „neutralumo“ rizikingai pasirenka, iš vienos pusės, gyvenimą be Dievo (ateizmą) taigi ir gyvenimą be Jo pagalbos ir tikėjimo duodamų taikos ginklų, o taip pat, iš kitos pusės, nepajėgumą atsilaikyti (juolab kovoti!) prieš stipresnes tamsos jėgas. Tai tas pats, kas iš apkasų išlindus atsistoti priešais atvirą priešo ugnį ir sakyti: „Aš su jumis nežaidžiu!“. Tokio neutralumo baigtis aiški: arba kulka į kaktą, arba nelaisvė (šioji dar gali baigtis šlykščiu pasityčiojimu ar užverbavimu į priešininko gretas). Trumpai tariant, tai – savižudybė!

Taigi trečio kelio nėra: arba gyvenimas arba (greičiau ar lėčiau ateinanti) mirtis. Štai, kas gelbsti nuo mirties: padėkoti Aukščiausiajam už praėjusių metų laimingas akimirkas; apgailėti tuos atvejus, kada leidom būti užkariautais nesantarvės, kivirčų, neapykantos dvasios; pasimokyti iš padarytų klaidų ir pasirinkti mūsų proto diktuojamus teisingus sprendimus bei stengtis nebekartoti klaidų; per prasidedančius metus kas dieną, kas valandą ir kas akimirką trokštant praleisti su dėkinga širdimi priimant gyvenimo dovaną, ją pavedant Dievui, Jį garbinant ir prašant mus išmokyti mylėti vienas kitą, atleisti artimui ar net priešui. Kiekviena kūdikėliui Jėzui ir Jo motinai Marijai (kuri visada viską perduoda Sūnui) padovanota diena šių, naujų, metų kalendoriuje bus įrašyta kaip taikos, ar bent kaip kovos už taiką, diena. Tai ir bus tas kitas, tikrai naujas kelias įžengti į Naujuosius metus, į niekada nepasenstančią ir nepasikartojančią Viltį, kuri kaip žvaigždė lydėjo tris išminčius ir kitu keliu, nei siūlė Erodas, juos paskatino pasukti į savo kraštą, į savo kasdienybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"