Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Į Velykų uostą – ant neskęstančio kryžiaus medžio

 
2017 04 16 6:00

Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.

Viešpats, išsirinkdamas dvylika apaštalų ir jiems suteikdamas savosios tarnystės galių bei malonių, juos padarė artimiausiais mokiniais. Tačiau, įdiegdamas Marijai Magdalietei ir kitai Marijai troškimą auštant skubiai eiti prie Jo tuščio kapo, bylojo, kad svarbiausio žmonijos įvykio pirmieji liudytojai bus ne Jo mylimi apaštalai, kurie pernelyg giliai į savo širdis įsileido Mokytojo netekties skausmą, užgesinusį jų tikėjimą ir iš atminties išdildžiusį esminę Jo pažado žinią, jog ne viskas su Jo mirtimi baigsis, bet dvi paprastos žydų moterys.

Jos gavo ypatingą dovaną, nes, užuot švelniai prisilietusios prie Mirusiojo kūno, visa būtybe „įsikybo“ į Jo atsiųsto angelo žinią, skelbiančią, kad Tas, kuris iš nebūties pašaukia būti daiktus (Rom 4, 17), yra gyvas, ir mirties daugiau neragaus per amžius. Moterims buvo suteikta privilegija džiaugtis, kad nerado Jo lavono, nes savuoju prisikėlimu mirtį nugalėjęs Dievo Sūnus yra daugybę kartų yra mums artimesnis už Jo negyvą kūną, ką tik nuo kryžiaus nuimtą ir laukiantį nemaraus dieviškos prisikėlimo galybės dvelktelėjimo...

Kas nepagrįstai taikstosi su nepamatuotomis savo įnoringojo ego ambicijomis, dar nėra pasiruošęs tinkamai švęsti Velykų, nes nesuvokia, kad jų vienintelis teisumas remiasi tik tikėjimu į Viešpatį Jėzų (plg. Fil 3, 9). Kurie priklauso Jam, ne tik drausmina savo kūnus, tai yra netenkina sukilusių kūno geidulių (plg. Gal 5, 24), bet jų dėmesys koncentruojamas į visų savo veiksmų įprasminimą Jo pažintoje tiesoje, kuri veda juos Dievo vaikų laisvės eisenoje į Išganytojo pažado išsipildymą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).

Ar garbingajam Dievo tarnui arkivysk. Teofiliui Matulioniui, esant kalėjimuose ir ištvėrusiam ciniškus tardytojų užgauliojimus bei kankinančius naktinius kvotimus, kurie trukdavo ištisas valandas, nepagelbėjo pats Prisikėlusysis, primindamas jam, kad visos šios ir kitos kančios turi artėjančią pabaigą, jų našta nėra nepakeliama ir už ištikimybę, maldingai bei kantriai priimant neišvengiamus vargus, jo laukia gausus atlygis (Mt 5, 12), kurio jis net negali įsivaizduoti? Perfrazuojant šv. Augustino žodžius, galime klausti: „Ar ne todėl arkivysk. Teofiliaus persekiotojai jo nepajėgė paskandinti neapykantos pilamame purve, kad jį laikė kryžiaus medis?“

Be abejo, visų krikščionių, kviečiančių į savo širdis Šventąją Dvasią, kad Ji stiprintų juos persekiojimuose dėl tikėjimo, negandose ir sunkiuose išmėginimuose didžioji viltis yra ir visada bus Tas, kuris „Pats iškentęs bandymus, gali padėti tiems, kurie yra bandomi“ (Žyd 2, 18). Taigi žmogus, ieškantis savo pašaukimo ir galutinio tikslo, anot Frydricho Šilerio, „išgirdęs Velykų Naujieną, nebegali vaikščioti tragiška veido išraiška ir toliau liūdnai egzistuoti, tarsi neturėtų vilties“.

Vis dėlto, ar mums pakanka tuščio kapo, kuriame gulėjo Atpirkėjas; angelo, skelbiančio, kad Jis prisikėlė; bejėgiškai „suakmenėjusių“ sargybinių, saugojusių kapą ir minėtų moterų veidų, spindinčiu neįprastu džiaugsmu, ženklų, kad iš tiesų Jis prisikėlęs iš numirusių veikia mūsų gyvenime? Ne, vien jų per mažai. Visi kritikai tik tada bus motyvuotai nuraminti, kai išgirs apie Prisikėlusiojo pasirodymus. Jie – įtikinamiausi Jo prisikėlimo įrodymai. Labai lakoniškai tai skelbia katekizmas: „Vilties netekę mokiniai pagaliau įtikėjo Jėzaus prisikėlimu, nes po Jo mirties daug kartų ir įvairiose vietose Jį matė, su Juo kalbėjosi ir įsitikino, kad Jis gyvas“. Šv. Paulius praėjus maždaug dvidešimt metų po Kristaus mirties rašė, kad Prisikėlusysis pasirodė ne tik jam ir apaštalams, bet ir kitiems: (...)“Iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių...“ (1 Kor 15, 6).

Prisikėlęs Jėzus yra toks pat ir kitoks. Jis, kaip Visagalis, visada buvo ir bus nesugriaunamas Dievas, bet, pasak katekizmo, „Jo kūnas jau priklausė dieviškajai Tėvo sferai, ne tik žemei (...), ir nebėra susijęs su erdve ir laiku“. Todėl neturėtų mūsų stebinti, kai Jis pas savo mokinius ateidavo pro uždarytas duris ir ne visi Jį iškart atpažindavo. Nors Jėzaus kūnas įgijo transcendentinį būvį, bet Jo širdies meilės liepsna tik dar labiau išsiplėtė, nes, įvykdęs svarbiausią Tėvo misiją žemėje, Jis ne veltui tikisi, kad žmonės, kasmet švęsdami Velykas, savo ruožtu kaskart labiau atvers Jam savo širdis ir prašys malonės, kad jos ryžtingiau priešintųsi pasaulio stabų vilionėms ir vis labiau trokštų To, kuriam buvo sukurtos.

Kas gi yra gyvenimas Kristaus prisikėlime? Tai – abipuse laisve ir pasitikėjimu grindžiama mūsų ir Jo laipsniškai stiprėjanti draugystė, ilgainiui perauganti į tokį lygmenį, kai, pasak vieno autoriaus, „visa, kas įsiterpia tarp mylimųjų, bet nėra meilė, turi būti sunaikinta“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"