TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Iki mirties ir po jos būsime Lietuvos pritraukti

2013 04 09 5:58

Vakar amžinojo poilsio išlydėjome mūsų tautos poetą Marcelijų Martinaitį - vieną paskutinių atstovų kartos, kuri jautė stiprų ryšį su tauta ir gimtąja žeme. Jis taip pat buvo sąjūdininkas, todėl išgyveno dėl neteisingumo. 

Daugelis iš M.Martinaičio bruožų išskiria paprastumą. Prisipažinsiu, man irgi buvo labai netikėta, kai toks žinomas ir gerbiamas tautos poetas Sąjūdžio metais man, 25 metų jaunuoliui, vienas pirmųjų iš vyresnės kartos sąjūdininkų pasiūlė jį vadinti Marcelijumi. "Koks čia dar Martinaitis?" - tada tarė jis.

Pastaruoju metu vis dažniau išlydime Anapilin bendražygius sąjūdininkus, nes laikas yra negailestingas. Ypač tiems, kurie negailėjo savęs. Tada, Sąjūdžio metais, ir kai jau turėjome savo valstybę. Nes sąjūdininkas, jei žmogus juo tapo neatsitiktinai, toks širdyje lieka iki gyvenimo pabaigos. Jeigu valstybėje yra kas nors negerai, sąjūdininkas negali nesijaudinti. Jis negaili jėgų, sveikatos kalbėti ir rašyti apie tai, kas svarbu tautai, valstybei, piliečiams. O tai trumpina laiką, skirtą gyventi...

Matyt, neatsitiktinai per pastaruosius penkerius metus tarp Sąjūdžio 20-ųjų metinių, minėtų 2008 metais, ir Sąjūdžio 25-mečio, kurį, tikiuosi, prisiminsime šiemet, Lietuvą, o kartu ir mūsų, sąjūdininkų, būrį paliko trys didieji tautos poetai: Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, M.Martinaitis. Per šį laikotarpį išėjo ir Sąjūdžio tautinės mokyklos koncepcijos autorė prof. Meilė Lukšienė, ir Sąjūdžio riteriu vadintas Saulius Pečiulis. Visoje Lietuvoje netekome daug sąjūdininkų, bet apie tai neretai sužinome labai pavėluotai. Pavyzdžiui, kaip daugeliui gerai pažįstamo Adolfo Ūžos atveju - jis tyliai iškeliavo per šias Velykas.

Kartais žmonės mano, kad 1990 metais visi Sąjūdžio pradininkai tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatais arba rajonų valdžia. Tai klaidingas požiūris. Nė vienas iš minėtų sąjūdininkų, įskaitant ir M.Martinaitį, į valdžią nėjo. Todėl netapo ir Nepriklausomybės Akto signatarais, nors labai daug padarė dėl tautos ir valstybės laisvės.

Didelė dalis kultūros šviesulių, sąjūdininkų manė, kad jų pareiga tautos, valstybės laisvei atlikta, ir panoro grįžti prie kūrybinių darbų. Kiti idealistai tikėjo, jog visi aktyviausi Sąjūdžio asmenys negali eiti į valdžią, nes kai kurie jų privalo imtis pilietinės valdžios kontrolės, todėl atsisakė dalyvauti 1990 metų rinkimuose.

Turėjo praeiti 20 metų nuo Sąjūdžio įkūrimo, kad būtų suprasta - ne viskas mūsų valstybėje, kurios laisvės taip siekėme, yra gerai. Kultūros ir mokslo žmonės suvokė: atėjo laikai, kai gyventojai jau bijo viešai kalbėti apie negeroves Lietuvoje. Kiti sąjūdininkai, norėję įgyvendinti piliečių valdžią, įsisąmonino, jog valdžia, kad ir kokia ji būtų, nenori tos visuomenės ir piliečių kontrolės. Ir sąjūdininkai prabilo...

Prieš ketverius metus, artėjant Velykoms, M.Martinaitis sėdo prie apskritojo stalo kartu su kitais sąjūdininkais: Romualdu Ozolu, Regimantu Adomaičiu, kunigu Vaclovu Aliuliu ir šio straipsnio autoriumi. Kalbėjomės, ar Velykos gali nešti tautos atgimimą.

M.Martinaitis, kaip visuomenininkas 2000-2012 metais vadovavęs Nacionalinio radijo ir televizijos tarybai, itin kritiškai atsiliepė apie Lietuvos žiniasklaidą. Sakė, kad ji tiesiog kurtina žmogų. Televizijoje ryški žemo lygio juoko kultūra daro tuštybę paklausia preke, o žmogų - jos vartotoju. Tais metais, kai buvo ypač smarkiai jaučiama finansų krizė, M.Martinaitis prabilo apie dvasinę krizę, kaip apie itin pavojingą mūsų valstybei.

Jam didelį susirūpinimą kėlė tai, kad valdžia apaugo privilegijomis, brangiais automobiliais ir kabinetais, o demonstruojama prabanga didina atskirtį. Kaip žmogus, kuriam kaimas buvo arčiau širdies negu miestas, jis sakė: "Pašnekini kiaulę, tai ji dar sukriuksi, o dažnas valdžios žmogus, ką bloga padaręs, ir nesumyks." M.Martinaitis teigė, jog valdžia ir žmonės turi suprasti, kad gyventi reikia saikingai. 2011 metais jis pareiškė norą kalbėti apie tai, kas verčia jaunimą išvykti iš Lietuvos. Tai buvo visuomeninio forumo "Tauta, piliečiai, valstybė" diskusija, vykusi Mokslų akademijos salėje. Į šį forumą susibūrė sąjūdininkai ir kiti Lietuvai neabejingi žmonės. Per pirmą jo renginį paskutinę viešą kalbą sakė J.Marcinkevičius.

Forume M.Martinaitis kalbėjo apie žmogų "glušinančią" sistemą, vis didesnę socialinę atskirtį ir galimą intelektinę katastrofą, kai šalį visam laikui palieka išsilavinęs jaunimas. Kaip rimtas pavojaus signalas turėjo nuskambėti šie jo žodžiai: "Šių dienų Lietuvoje Marcelijus Martinaitis, kilęs iš neturtingų valstiečių šeimos, nebūtų galėjęs pasiekti aukštojo mokslo, už kurį tenka mokėti ir įsipareigoti bankams tapti kumečiu. Ir nebūtų galėjęs išleisti nė vienos poezijos knygelės." Tačiau jie liko neišgirsti. Kaip ir tai, kad krizė Lietuvoje tapo priedanga nušalinti visuomenę nuo valstybės gyvenimo.

Lietuvos valdžia nesidžiaugia pilietiškai aktyvių žmonių, taip pat kultūros šviesulių, sąjūdininkų veikla. Jie geri tik tada, kai tyliai dalyvauja kokiame nors iškilmingame renginyje. Ir kai išeina... Bet ne prabildami apie valstybės skaudulius. Visi trys didieji poetai yra privačiai prisipažinę, kad pramušti abejingumo sieną ir jiems buvo labai sunku.

Suvokdamas tai M.Martinaitis prieš metus tarė žodį Lietuvai Seimo Kovo 11-osios salėje. Jis priminė, kad Sąjūdžio metais vartojome kreipinį "Lietuvos žmonės", nes tik žmonės, o ne beveidė masė, yra didi susitelkusi tauta. Mūsų laisvė taip pat iškovota visuotinai susitelkus. Jis apgailestavo, kad beveik neliko nė vienos mūsų valstybės institucijos, kuria būtų pasitikima, ir priminė, jog valstybė nėra restoranas. Deja, Lietuvos žmonės jau pamiršta, kad yra žmonės.

Šią kalbą M.Martinaitis baigė eilėraščiu ir žodžiais, kurie yra gyvenimo tiesa ne vienam sąjūdininkui: "Iki mirties ir po jos būsime Lietuvos pritraukti." Šiuos žodžius sąjūdininkai, palydėdami Marcelijų į amžiną kelionę, užrašė ir ant gedulingo vainiko kaspino. Tik lieka klausimas: ar pagarba tautos šviesuoliams turėtų baigtis vien gėlėmis ir vainikais laidotuvių dieną? Visi trys tautos poetai ragino saugoti lietuvių kalbą ir stengtis įveikti masinės emigracijos priežastis. Gal reikėtų išgirsti bent tai. Pagalvoti, ar ne laikas imtis rūpintis lietuvybe ten, kur lietuviai gyveno nuo seno, ir ten, kur jų būrius nubloškė likimas. Kad žmonės, kad ir kur būtų, kaip sakė mūsų tautos poetas, būtų Lietuvos pritraukti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"