TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ilgi skausmo laiptai

2015 11 05 6:00

Prieš daug metų, 1991-ųjų sausio 26-ąją, intelektualas, literatūros kritikas Vytautas Kubilius paskelbė straipsnį: „Mūsų istorija žiauri. O literatūra?“ Tomis dienomis, būdama toli nuo Lietuvos, straipsnio neskaičiau. Bet buvo daug skaičiusiųjų ir ieškojusiųjų atsakymo į užduotą klausimą. Tarp jų – rašytoja Vanda Juknaitė. Jos atsakymą perskaičiau ir vis grįžtu prie jo, nors nuo anų dienų nutekėjo galybė laiko.

„Galybė“ ne todėl, jog praėjo daug aritmetiškai skaičiuojamų metų, o dėl to, kad prabėgęs laikas buvo perpildytas įvykių, kurie stulbinamai keitė mūsų gyvenimus. Gyvenusieji anais laikais paseno, dar negimę užgimė ir užaugo, ir kartais tokia praraja atsiveria tarp tų kartų, kad norom nenorom imi galvoti ir apie Dievo bausmę, ir apie kaltę, atgailą.

„Baisu yra ne tai, kas baisu. Baisiausia, kas visai nebaisu“, – rašė V. Juknaitė. Šventa tiesa. Baisiausia – ne žuvusiųjų laidotuvės. Baisiausia – nebeatpažinti gyvųjų, tebevaikštančių tomis pačiomis gatvėmis, tebekalbančių ta pačia kalba, bet jau ne apie tą patį.

Atsakydama V. Kubiliui, V. Juknaitė skatino: „Reikėjo ar reikia kuo skubiausiai išversti tremtinių atsiminimus į užsienio kalbas, į rusų kalbą!“

Ir ne tik tremtinių, pridurčiau, bet ir partizanų, miško brolių atsiminimus, jiems paskelbtų nuosprendžių protokolus. Gal, susipažinę su šiurpia okupuotos Lietuvos kasdienybe, Europos teisėjai būtų kitaip įvertinę mūsų istorijos faktus?

O gal ta viltis – tik iš beviltiško mano naivumo?

Ar galima tikėtis, kad tie Europos teismų teisėjai, kuriems genocidas yra tik abstrakti teorija, būtų norėję skaityti mūsų knygas, gilintis į mūsų istoriją, jei mūsų pačių, Lietuvos teisėjai, nestokodami plačiausių galimybių susipažinti ar net privalėdami žinoti dabartinės Lietuvos istorijos kelius ir klystkelius, tebevapa apie tai, kad Lietuva nebuvo okupuota!?

Pasak V. Juknaitės, „atsilaikyti prieš melą sunkiausia“. Ji čia deda tašką. O man išeina... daugtaškis.

Rašytoja, prisimindama 1991 metų sausį ir tomis dienomis pasirodžiusį Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) TV žurnalisto Aleksandro Nevzorovo kiaurai melagingą filmą apie įvykius Vilniuje, pasakoja: „Nelengvos buvo mums tos naktys su vaikais, laukiant paryčiais tėvo iš aikštės. Bet tik tada, kai rodė A. Nevzorovo filmą, ėmiau raudodama lakstyti po kambarį ir šaukti: nenoriu gyventi, nenoriu gyventi!“

Taip ją priveikė melas, sklidęs iš to filmo...

Mane tas filmas irgi supurtė. A. Nevzorovas tada buvo populiariausias Leningrado žurnalistas, populiarumą pelnęs savo „perestroikiškais“, antikomunistiniais reportažais. Kai Leningrado lietuviai nutarė pranešti miestui, jog jie buriasi į tautinę bendriją (vieną pirmųjų Leningrade), buvo kreiptasi būtent į A. Nevzorovą, ir jis per savo laidą gražiai mus pareklamavo. Pamažu A. Nevzorovo pažiūros ėmė keistis, bet tai paaiškėjo tik vėliau.

Dramatiškuosius sausio įvykius mes su grupe leningradiečių, Liaudies fronto narių, jau išrinktų į Leningrado miesto tarybą bei į Rusijos Aukščiausiąją Tarybą, praleidome Vilniuje. Kartu budėjome prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, Aukščiausios Tarybos, matėme, kaip beginkliai žmonės plikomis rankomis priešinosi bėtėerams (o gal tankams?). Grįžę į Leningradą, bičiuliai miesto deputatai skubiai sušaukė neeilinį miesto tarybos posėdį. Jame kalbėjome visi tie, kurie savo akimis matėme įvykius Vilniuje, bet kaip atsvarą man, tuometės Lietuvos Vyriausybės įgaliotai atstovei, komunistai į posėdį iš Estijos pakvietė prokomunistinio Interfronto atstovus – matyt, dėl demokratijos. Bet veltui. Rezultatas buvo triuškinamas: beveik visi deputatai pasmerkė Michailo Gorbačiovo surengtą kruviną akciją Vilniuje. Susilaikė tik visi keturiasdešimt „plėšikų“ – komunistų frakcijos narių.

Kaip ant sparnų lėkiau po posėdžio pastato koridoriais... ir suklupau vienoje fojė, kur televizorius kaip tik rodė A. Nevzorovo „falšyvkės“ premjerą... Todėl suprantu V. Juknaitę. Bet taip pat žinau, jog melas – dar ne paskutinis laiptelis į pragarą.

Sunku atsilaikyti prieš melą. Dar sunkiau, kai artimi žmonės, bendražygiai nebetiki ta teisybe, kuria iki kažkurio laiko visi tikėjome. Ir neapsakomai skauda matant, kad tiek daug žmonių šiandien nebetiki ta Lietuva, dėl kurios stovėjo Baltijos kelyje ir prieš Maskvos tankus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"