TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Imk mano ranką, Europa!

2015 10 28 6:00

Gali, puoselėdamas sodo veją Lietuvoje, šimtą kartų kartoti „Aš – europietis“, Europa netaps labiau pažįstama ar sava. Tačiau pakanka mūsų tautiečiams paklaidžioti Prahos gatvelėmis, nusilenkti Vaterlo muziejuje sustabdytam laikui ar, skambant trankiai kaimo kapelijų muzikai, pavedžioti žemaitiškus lietuviškus ratelius Briuselyje, Europos Parlamento (EP) fojė, ir nebelieka net klausimo, ar čia Europa, ar Lietuva.

Neabejokite, skeptikai: žemaičiai su jurbarkiečiais, žaviosios Loretos Sungailienės padedami, išties sudrebino Briuselį, išjudino šokiu ir lietuviška dainai ne tik EP darbuotojus, bet ir visus, kur tik pasirodydavo savo linksmu, dainingu būreliu. Šį kartą Lietuvai reklamuoti neprireikė nei barzdotų moterų, nei katinų duetų, nei kitokių brangiai kainuojančių ir cirką primenančių triukų. Pakako europarlamentaro Antano Guogos iniciatyvos, kuri nutiesė kelią į Europos sostinę liaudišką muziką ir dainą mėgstantiems entuziastams, LRT laidos „Duokim garo“ varžytuvių nugalėtojams iš Jurbarko ir Vakarų Žemaitijos miestelio Darbėnų... Pakako tikro, nesuvaidinto linksmumo ir laisvumo, kuriuo pasižymi ne dėl uždarbio, o iš sielos pilnatvės dainuojantys, muzikuojantys žmonės.

Kuo gi ypatingas tas mūsų liaudiškas, „neeurovizinis“ dainavimas? Jeigu labai trumpai, tai – nuoširdumu ir bendruomeniškumu. Juk dainuoja ne tam, kad nustebintų klausytojus kitoniškumu ar gautų pelno, o savo natūraliu, iš širdies plaukiančiu muzikavimu suburtų žmones ir sujungtų atlikėjus su klausytojais bendra melodija.

Tikriausiai atsiras ir kitaip manančiųjų. Tačiau jau ne kartą matėme – kai koncertuoja lietuviškos kapelos, klausytojai tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje ar Latvijoje jau linguoja, jau ploja į taktą. O jeigu tarp jų stovi nors pora lietuvių, jie būtinai išties rankas kaimynams, pakvies juos į bendrą ratą, ir nebeatskirsi, kurie čia koncertuoja, o kurie jiems džiugiai pritaria, pagauti bendros šviesios muzikinės energijos. Taip atsitiko ir Briuselyje.

Būtent bendruomeniškas muzikavimas, šokis, daina padeda suprasti, jog labai apsirikta teigiant, kad beždžionę žmogumi pavertė darbas. Telieka beždžionės džiunglėse. O žmogų žmogumi padarė jam užgimęs poreikis dalytis savo dvasios lobiais su kitais, į save panašiais, ir iš šito poreikio užgimusi kultūra. Jos ištakos – pirmasis olos sienoje išraižytas žmogaus ar elnio siluetas, pirmas žmogaus paniūniuota ir kito žmogaus pakartotota melodija, pirma iš sakinio sudaryta mintis, kuria žmogus pasidalijo su gentainiais.

Darbas gi – bedvasis. „Dirba“ juk ir voras, megzdamas tinklą musei... Žmogaus darbo rezultatas – civilizacija, kartais rafinuota, globalizuojanti, bet dažniausiai niveliuojanti ir beširdė. Ir tik. Darbas geriausiu atveju kultūros produktą nušlifuoja, o blogiausiu net ir sugadina.

Pasijusti Briuselyje kaip namie – ne civilizacijos, bet kultūros galia. Būti Europoje ne geografiškai ar politiškai, o kaip viena, vienas kitą suprantančių, vienas kitam nuoširdžiai draugiškų, o ne vien mandagiai tolerantiškų žmonių bendruomenė – būtent šitokia iš liaudies kultūros išaugusia bendruomeniška dvasia šildė Europą žemaičiai iš Darbėnų. Nieko iš nieko neprašydami, nezyzdami „Duok, Europa, duok ir man“, žemaičiai, lietuviai tiesė Europai dainą, kaip ir savo ranką. Ne prizui ir ne išmaldai. Draugystei! Ar daug kas taip galėtų?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"