TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Imperijos ilgesys

2014 03 21 6:00

Kaip tyčia laisvalaikiu dabar skaitau rusų rašytojo knygą, rašytą praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai vyko ir romano veiksmas. 

Nesunkiai galima atpažinti tą laukinį kapitalizmą, praūžusį ir pas mus: besikuriantis privatus verslas, siautėjantys banditai, prieš kuriuos milicija yra bejėgė, begalinė infliacija ir t. t. Tačiau galima pajusti vieną skirtumą tarp to meto mūsų ir rusų visuomenių – tada ten buvo ilgimasi tos didžios valstybės, kokia buvo Sovietų Sąjunga. Jos subyrėjimas romano herojams buvo toks pat skausmas kaip ir laukinio kapitalizmo grimasos.

Atrodo, kad nemažai daliai Rusijos visuomenės šis skausmas dėl subyrėjusios galingos valstybės išliko, ir jį jaučia ne tik sovietų epochoje gyvenusieji, bet ir tie, kurie gimė po jos subyrėjimo. Dabar supratau, kad prieš 15 ir daugiau metų naiviai stebėjausi, kodėl Rusijos valdžia nepasmerkia Stalino ir jo epochos. Maniau, kad tik taip rusų visuomenė gali tapti šiuolaikinė europietiška, nes turime pavyzdį – vokiečių visuomenę, kuri tapo tokia, kokia yra dabar, tik pasmerkusi Hitlerį ir jo epochą. Dabar jau aišku, kad Rusijoje nebuvo politinio noro pasmerkti kruviną sovietinę istoriją. Priešingai – Sovietų Sąjungos galybė, jos buvimas viena iš dviejų (kartu su JAV) pasaulio jėgų dabar yra neslepiamas tolesnės Rusijos raidos orientyras.

Istorikai seniai pastebėjo, kad žlugusių imperijų pagrindinės tautos nariai skausmingai išgyvena tą žlugimą. Britai nuoširdžiai liūdėjo, kai Indija tapo nepriklausoma valstybe, o prancūzams buvo labai sunku palikti Šiaurės Afriką. Skaičiau, kad šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prancūzų karininkai rengė sąmokslą prieš prezidentą Charles'į de Gaulle'į, siekė jį nužudyti už kolonijų arabų kraštuose praradimą. Kaip matome, laikas išgydė daugelio Europos tautų prarastų imperijų ilgesį.

Deja, paskutinės imperijos Europoje gyventojai nuo to ilgesio neišsigydė. Sunku pasakyti, kokia Rusijos visuomenės dalis ilgisi sovietinės galybės. Aišku tik tai, kad beveik visus tuos metus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusijos valdžia šį jausmą tik stiprino. Kažkada Vladimiro Putino pasakyti žodžiai, kad neleisime Rusijos parklupdyti ant kelių, atrodė keistai – juk kas gi ketino šią valstybę klupdyti? Dabar šie žodžiai neatrodo keisti, nes jais buvo siekiama kelių tikslų. Pirmiausia - suvienyti visuomenę apie kokią nors idėją, nes komunizmo idealai mirė. Nauja idėja – tai Rusijos išskirtinumas, jos misija saugoti tas vertybes, kurias "supuvę" Vakarai paniekino.

Antra, stiprinti valdžios legitimumą, nes darbais dėl piliečių gerovės Kremliaus režimas pasigirti nelabai gali. Neseniai per vieną rusišką (bet ne Rusijos) kanalą kalbėjęs rusų žurnalistas, pritardamas Krymo prijungimui prie Rusijos, pripažino, kad dabar Krymui bus skiriamos lėšos, kurias reikės atimti iš kitų regionų. Jis minėjo, kad neseniai važiavo per Tambovo sritį ir turėjo pripažinti, kad prieš 40 metų ši sritis atrodė geriau. Rusų rašytojas, nepritariantis Krymo prijungimui, ironizavo, kad ne Krymą reikia prijungti prie Rusijos, o Rusiją prie Maskvos, kad kiltų provincijos gyvenimo lygis. Be to, ekspertai vieningai pripažįsta, kad Rusijos ūkis stovi prie rimtos krizės slenksčio. Vadinasi, valdžiai reikia mažo karo, kad nukreiptų visuomenės dėmesį nuo ekonominių klausimų.

Trečias tikslas - asmeninis Vladimiro Putino siekis - įeiti į istoriją kaip Rusijos galybės atkūrėjui ir jos žemių grąžintojui. Jau yra ir epitetas – „sobiratel russkich zemel“.

Matant rusiškų kanalų transliuojamą paprastų piliečių džiaugsmą dėl jų valdžios veiksmų Ukrainoje, susidaro įspūdis, kad džiaugiasi beveik visa visuomenė. Tačiau tą įspūdį silpnina klausimas, kodėl, esant tokiam, atrodytų, stipriam visuomenės palaikymui, valdžia slopina bet kokią kitokią nei jos nuomonę? Per savaitę iki vadinamojo referendumo Kryme Rusijos valdžia uždarė keturis interneto tinklalapius, kurie nebuvo gausiai lankomi, tačiau turėjo savo kritišką nuomonę. Šis totalinis kitokios nuomonės gniaužimas rodo, kad valdžia bijo. Tačiau ko gi bijoti, kai darai gerus darbus – susigrąžini buvusias Rusijos žemes? Jei bijo, vadinasi, žino tikrąsias žmonių nuotaikas šalyje.

Matyt, ne tokia jau maža rusų visuomenės dalis nori paprasčiausiai normaliai gyventi – dirbti, uždirbti, auginti vaikus, keliauti po pasaulį ir džiaugtis kitais gyvenimo dalykais. Tačiau dabar jie bus verčiami aukotis dėl to, kad Kremliaus režimas galėtų pasijusti svarbiu pasaulinės politikos žaidėju. Šiam režimui reikia įtampos, šaltojo karo, nes tik taip jis pasijunta svarbus. Kai santykiai tarp pagrindinių valstybių ramūs, pagrįsti ekonominiais interesais, Rusija pasaulį domina tik kaip žaliavų tiekėja ir kaip plati rinka, kur galima pelningai parduoti. Tačiau tokia padėtis Kremliaus vyrukų netenkina, jie nori lemti pasaulio raidą. Juk kai turtas skaičiuojamas milijardais dolerių, žaisti vien lauko tenisą neįdomu, norisi geopolitinių žaidimų.

Tuo labiau kad nemaža rusų visuomenės dalis palaiko valdžios geopolitinius žaidimus, ypač ta, kuri skausmingai išgyvena Sovietų imperijos žlugimą. Psichologai sakytų, kad valdžia taip pagerina piliečių dvasinę savijautą, nes smagiau gyventi šalyje, kuria gali didžiuotis. Pasididžiavimo savo šalimi trūksta ir mūsų visuomenėje, tačiau tai - jau kitas klausimas.

Deja, istorikai mums pasakytų, kad euforija dėl valdžios veiksmų, ypač vedančių link konfliktų su kitomis šalimis ar net karo, ilgai neišsilaiko. Anksčiau ar vėliau ateina skausmingos pagirios. Todėl atrodo, kad V.Putino režimas Krymu neapsiribos, jam reikės naujų dirgiklių, kuriais jis bandys telkti visuomenės paramą tam, kad išlaikytų valdžią ir galėtų jaustis pasauliniu žaidėju. Tuo labiau kad Krymas susigrąžintas be kraujo! Tačiau čia reikia prisiminti, kad ir hitlerinė Vokietija iš pradžių daug šalių užėmė be kraujo.

Mūsų viešojoje erdvėje dabar pilna įvairiausių Kremliaus veiksmų vertinimų ir svarstymų apie tai, ką jis toliau darys. Optimistai įžvelgia daug teigiamų dalykų – suvienijo ukrainiečių tautą, atgaivino NATO, atvėrė Vakarų politikams bei verslininkams akis ir t. t. Tas tiesa, tačiau man kažkodėl norisi būti pesimistu. Jei V.Putinas leido sau sugriauti tvarką, kurios Europa šventai laikėsi nuo 1945 metų, ir nepabijojo būti pasmerktas, vadinasi, jis ketina eiti toli. Svarbiausi klausimai dabar – kaip demokratiniam pasauliui seksis jį sutramdyti, ir kiek tai kainuos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"