TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Imperinė Rusijos politika niekur nedingo

2014 03 04 6:00

Jeigu kas nors iki praėjusio savaitgalio Lietuvoje manė, kad Rusijos vadovai šiomis dienomis apie karą ir taiką mąsto taip pat, kaip ir jų kolegos kitur Europoje, tai labai klydo. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo kontroliuojama Federacijos Taryba, aukščiausia šalies parlamentinė institucija, leidusi naudoti karinę jėgą prieš Ukrainą, vadovaujasi XX amžiaus vidurio ir ankstesnio laikotarpio kategorijomis, kad Europos šalių suverenitetą galima pažeisti, jeigu to reikalauja galingesnė valstybė.

Toks požiūris į kitas tautas ir valstybes praėjusiais amžiais sukėlė daugelį karų. Įskaitant Pirmąjį pasaulinį karą, kurio šimtmetį netrukus minėsime, ir, žinoma, Antrąjį pasaulinį karą. Jo pamokas, kai buvo nuolaidžiaujama Hitleriui ir Stalinui, turi prisiminti šių dienų Vakarų valstybių vadovai ir paprasti žmonės, reaguodami į V.Putino politiką Ukrainoje.

Rusijos vadovų elgesys praėjusį savaitgalį aiškiai parodė, kad jie nori tęsti carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos imperinę politiką. Ji buvo labai nuožmi Stalino laikais ir švelnesnė po 1905 metais pralaimėto karo japonams ar dar prieš pusę amžiaus Kryme europiečiams, bet visada rėmėsi siekiu pramušti išėjimą į šalia esančias jūras per kitų tautų galvas. Pradžią šiai politikai davė Petras Pirmasis, "prakirtęs langą į Europą" per Sankt Peterburgą. Kertant šį langą buvo paaukotos iš pradžių savų rusų, didžiojo miesto statytojų, gyvybės. Vėliau, pastačius pėdą prie Baltijos jūros, prireikė suomių, estų, latvių ir lietuvių kraujo bei mūsų tautų gyvenamųjų teritorijų.

Kalbant apie Juodosios jūros kryptį, pažymėtini carienės Jekaterinos II nuopelnai carinei Rusijai. Jos laikais, padalijus ir Abiejų Tautų Respubliką, dabartinės Ukrainos pietryčių ir rytų žemės atiteko Rusijai. Vėliau, prievarta iškėlus iš ten kazokus, o sovietiniu Stalino laikotarpiu deportavus iš Krymo totorius, kolonizavus jų žemes, jose šaknis įleido rusakalbė kultūra. Rytų Ukraina rusifikuota ir per Stalino industrializaciją.

Todėl nekeista, kad iki šiol Pietų ir Rytų Ukrainoje, kur taip norima išsaugoti Lenino paminklus ir dar yra gyva stalininė dvasia, gerbiamas Jekaterinos II atminimas. Jai pastatyti paminklai arba norima juos statyti Odesoje, Sevastopolyje, Luganske. Juk bolševikinė Rusija 1917-1921 metais Ukrainoje atkartojo tik tai, ką carienė Jekaterina II padarė šiose žemėse maždaug 150 metų anksčiau: užgrobė jas, pajungė Maskvos kontrolei, įvykdė jų kolonizavimą ir inkorporavo į centrinę Kremliaus valdymo sistemą. Dabar tai nori padaryti ir V.Putinas, tam pasitelkęs karinę jūrų bazę Jekaterinos II įkurtame Sevastopolyje, kurią Kremlius naudoja kaip atramą politikai Juodosios jūros regione.

Nuo Krymo šiomis dienomis prasidėjo ir Kremliaus grasinimai Ukrainai, nors, matyt, tikimasi, kad nepasitikėjimo nauja šalies valdžia sėkla suvešės ir rytinėje dalyje: Donecke ir Charkove, iš kur sovietinė valdžia 1919 metais buvo "atnešta" į Ukrainą.

Prezidentas V.Putinas kol kas tiria nuotaikas Vakarų valstybėse, Rusijoje ir Ukrainoje, kiek galima plėsti Maskvos įtakos erdvę. Jis ir atsakomybę dėl sprendimo pradėti galimą karą prieš Ukrainą uždėjo ant Federacijos Tarybos politikų pečių. Visi puikiai suprantame, kad parklupdyti, suskaldyti Ukrainą nori būtent V.Putinas.

Federacijos Taryba, nors tai yra aukščiausi parlamento rūmai, viršesni už Valstybės Dūmą, po V.Putino reformų yra sudaryta ne iš Rusijos regionų, sričių, autonominių respublikų vadovų, t. y. patyrusių politikų, kartais turinčių ir savarankišką nuomonę, o iš valdžios skirtų ir Kremliui paklusnių politinių ir finansinių grupių atstovų. Ne visi jie turi užsienio politikos patirties, todėl neretai pasako dalykų, apie kuriuos gudrusis V.Putinas ir jo aplinka nekalba. Bet, matyt, pasako tai, ką V.Putinas galvoja.

Kai Federacijos Taryba leido V.Putinui įvesti ribotą karinį kontingentą į Ukrainą (ne tik į Krymą), šios institucijos pirmininkė Valentina Matvijenko, taip pat kilusi iš Sankt Peterburgo, kaip ir V.Putinas, pareiškė, kad tokie žingsniai turėtų ne tik apsaugoti rusakalbius Kryme, bet ir visą Ukrainą, kur yra daug atominių elektrinių, kitų pavojingų, svarbių Rusijai objektų. Taip pat Rusijos karinė bazė Sevastopolyje.

Paklausta, kas būtų, jeigu dabartinės Ukrainos valdžios prašymu NATO įvestų savo pajėgas, saugodamas taiką Ukrainoje, V.Matvijenko nustebo ir pasiteiravo, kokią teisę NATO turi tai daryti. Rusija gins tautiečius ir brolišką ukrainiečių tautą. Rusiją kviečia Krymo valdžia. Kiti Federacijos Tarybos nariai aiškino, kad pavojus kyla ir šalia Ukrainos esančioms sritims - Rostovo, Kursko, todėl reikia įvesti armiją ne tik į Krymą.

Federacijos Tarybos posėdis vyko šeštadienį, bet jau kitą dieną Rusijos pozicija ėmė keistis. V.Matvijenko sekmadienio vakarą pareiškė, jog Rusija su Ukraina niekada nekariaus, o kiti Rusijos valdžios atstovai tvirtino, kad jie ir nesiekė karo.

Kas atsitiko? Visų pirma, šeštadienį nuskambėjo tvirta Vakarų valstybių, ypač JAV, pozicija, Rusijos veiksmai pavadinti okupacija. Antra, Rusija suvokė, kad Ukraina į tokio karo galimybę žiūri rimtai ir jeigu jis prasidėtų, pačiai Rusijai gali atnešti daug aukų. Trečia, pačioje Rusijoje kilo protesto mitingai prieš karą, nors ir negausūs. Kremlius sustojo. Bet ar tai reiškia, kad jis atsisako imperinių ambicijų? Ne, jis tik sustojo. Ir nori, kad Ukrainoje viskas būtų išspręsta žvangant Rusijos ginklams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"